Gegužės 31 d. prasidėjo tarptautinė miškininkystės paroda Pašilės girininkijoje, apie tris kilometrus nuo Ukmergės. Joje dalyvauja apie 50 įmonių ir bendovių iš Suomijos, Vokietijos ir mūsų šalies.
Parodos plotas – 6 ha. Rengėjai – žurnalas “Miškai” ir Ukmergės miškų urėdija. Generalinis remėjas – korporacija Stihl. Dalyvių ir lankytojų patogumui paroda suskirstyta į devynias srytis:
• Medelynų technika, įranga ir priemonės ,
• Miško atkūrimo ir įveisimo technika,
• Miškų apsaugos priemonės ir įranga,
• Miškų infrastruktūros tvarkymo ir priežiūros technika ir priemonės,
• Miškų priežiūros ir tvarkymo technika,
• Biokuro ruošimo technika,
• Miško kirtimo technika,
• Medienos transportavimo priemonės.
Vienas iš svarbių parodos akcentų – medžio skultorių pleneras Ukmergėje, prasidėjęs gegužės 25 d. O pirmąją parodos dieną, jos atidarymo metu, trys ąžuolinės skultūros – “Gerumas” (aut. – A. Judickas), “Darna” (aut. – S. Lapickas) ir “Ne vien duona gyvas” (aut. A. Teresius) -iškilmkingai bus perduotos Ukmergės merui Algirdui Kopūstui. Tai žurnalo “Miškai” ir Ukmergės MU dovana Ukmergei.
Pleneras – parodos dalis
Visą savaitę prieš Miesto šventę Kęstučio aikštėje kaukši medžio skulptorių kalteliai. Čia vykstančio plenero metu sukurtos ąžuolinės skulptūros papuoš miesto erdves.
Šis pleneras – vienas iš parodos „Baltijos miškai 2012“ elementų. Trijų tautodailininkų per savaitę iš medžio išdrožtos skulptūros greitu laiku papuoš Ukmergės miesto stadiono prieigas.
Plenero dalyviai – Adolfas Teresius iš Garliavos (Kauno rajonas), Saulius Lampickas iš Alytaus bei Algirdas Judickas iš Pivašiūnų (Alytaus rajonas). Visi jie žinomi šalyje skulptoriai, surengę ne po vieną autorinę parodą, dalyvaujantys šalyje bei užsienyje rengiamuose pleneruose.
Tris ąžuolinius rąstus į miesto centrą atgabeno Ukmergės miškų urėdija. Juos menininkai, prieš kibdami į darbą, pasidalijo burtų keliu. Kaip patys teigia, kad nė vienas nuskriaustas nepasijaustų, jei kartais ąžuolo rąstas jo sumanymui išpildyti nelabai tiktų. Tačiau šįkart visi trys kamienai parinkti labai panašūs.
Ir naktį galvoja
Menininkai juokauja, kad, besirinkdami parodos rengėjų pasiūlytas būsimų kūrinių temas, duoklę atidavė gražiajai lyčiai. Visos trys skulptūros vaizduoja merginas ar moteris. Ir ne vien dėl sąsajos su legenda apie Vilkmergę, bet, anot jų, „kad Ukmergėje moterys gražios“.
Medžio drožėjai sako, kad plenero metu darbas verda kur kas sparčiau nei dirbant savose dirbtuvėse. Kadangi žinai, jog neturi laiko medituoti prie savo kūrinio. “Tiesiog susikaupi ir dirbi”.
„Šiandien, pavyzdžiui, atėjom į darbo vietą aštuntą ryto. Keletą rytų su gaidžiais kėlėmės. Pasiskubinti vis tiek reikia – kas gali žinoti, koks oras bus rytoj“, – A. Teresius sako, nors saulei šviečiant dirbti maloniau, darbas vis tiek nesustos.
Tačiau kūrybinis procesas – kur kas sudėtingesnis dalykas nei kalteliu ir kūjeliu darbuotis. Skulptoriai pripažįsta, kad net naktį nubudę apie savo kūrinius galvoja...
Gyventojai rūpinasi saugumu
A. Teresius sako, kad nors visi trys kaltelius miklino daugelyje rajonų rengtuose pleneruose, į Ukmergę atklydo pirmą kartą. Tačiau džiaugiasi, jog miestas ir žmonės prie širdies prilipo. Susipažinti su pagrindiniais objektais ir įstaigomis jau spėjo: lankėsi kultūros centre, mokesčių inspekcijoje verslo liudijimą teko išsiimti, Švč. Trejybės bažnyčia ne tik sužavėjo, bet ir tapo pagrindiniu orientyru.
Sykį prie besidarbuojančių menininkų priėjo du susirūpinę policininkai. Mat, kažkas paskambino ir pranešė, kad kažkokie asmenys priekabiauja prie miesto centre skulptūras drožiančių skulptorių, darbą trukdo. Net patys drožėjai nustebo ir patikino policininkus, kad tam geradariui tikrai pasirodė...
Kaip žmonės reaguoja į miesto centre atidarytas laikinas kūrybines medžio dirbtuves?
„Apskritai, kukliai. Pro šalį praeidami pažiūri akies krašteliu. Savo nuomonę pareikšti norinčiųjų nedaug. Kaimynystėje gyvenanti garbaus amžiaus moteris vis rūpinasi, kad niekas nepavogtų mūsų skulptūrų. Kitas pilietis padarė pastabą, kad pievelę skiedromis užteršėm“, – pasakoja A. Teresius.
Grįžtų ilgai negalvoję
Pašnekovas tikisi, kad tapęs tradicija šis pleneras nieko taip nebestebintų, žmonės lengviau bendrautų. Užsimezgęs menininkų ir vietos gyventojų kontaktas būtų abipusis – vieniems kūrybinė vieta taptų savesnė, antrieji ne tik rezultatą, bet ir patį darbo procesą pamatytų.
Skulptoriai patikino, kad jei mūsų mieste būtų rengiami plenerai, kūrybinės stovyklos, ilgai negalvodami vėl atvažiuotų.