Tačiau labai mažai kas žino, kad didžiausia veislių įvairovė, Lietuvos tautos sukurta dabartinės Lietuvos teritorijoje yra ne kiaulių ar karvių, bet, net sunku patikėti – naminių balandžių veislės! Šiuo metu išlikusių yra ne mažiau 15, t.y. tiek Europos gyvūnų laikytojų asociacija EE po penkerių metų stebėjimo ir standarto tikrinimo pripažino Europos autentiško paveldo dalimi.
Istoriškai aišku, kad naminiai balandžiai LDK teritorijoje jau buvo veisiami bent nuo 16 a.
Štai trečiajame Lietuvos statute (1588 – 01 – 28), patvirtintame Žygimanto Vazos, aprašant baudas už naminių paukščių vagystes, sakoma, kad pvz. už žąsies vagystę pagautas vagis turi sumokėti tris grašius, už balandį – vieną grašį.
Stebina išlikusių lietuviškų naminių balandžių įvairovė. Tai galima pamatyti nuotraukose. Vieni puikiai skraido, gerai orientuojasi ir net paleisti už keliasdešimt kilometrų skubiai grįžta į savo gimtąją balandinę – aukštaskraidžiai balandžiai. Kiti, skraidydami virš ūkininko sodybos, gali atlikti akrobatinius šuolius ore – vartikliai. Treti, Lietuvos kaimo selekcininkų atrinkti, galėdavo gana ilgai burkuoti visiškai pakeistu balsu (balso mutacija), pavadinti burbuliais. Dar kiti buvo ir yra tiesiog gražūs.
Ką tai pasako apie mūsų kaimą? Tai mums byloja, kad Lietuvoje kaimo žmogus rūpinosi ne tik maistu, bet laikydavo ir naminius balandžius, kurie palaipsniui tapo nebe specifinės paukštienos, bet estetinio grožio – skraidymo, burbuliavimo, plunksnų puošmenos poreikiu. Maža to, beveik kiekvienas Lietuvos regionas turėjo savo estetiką, savo selekcijos kryptis. Tiesiog neįtikėtina! Tai iš dalies atsispindi ir balandžių veislių pavadinimuose.
Iki šiol Lietuvoje yra išlikęs ir kitas unikalus nematerialaus paveldo reliktas – balandžių turgus. Prieškario Lietuvoje, sovietiniais laikais jų buvo beveik kiekviename didesniame mieste. Šiandien be mažesnių susibūrimų Kretingoje ar Vilniuje yra išlikęs puikiai organizuotas Kauno balandžių turgus. Į jį balandininkai iš visos Lietuvos renkasi kiekvieną sekmadienio rytą, o į specialias muges jų susirenka net keli šimtai. Už 5-20 eurų galima nusipirkti visai neblogų egzempliorių. Tačiau ypatingo grožio ar ypač reti balandžiai gali kainuoti ir kelis šimtus eurų, o tai jau beveik veršiuko kaina.
Iš kurio miesto ar regiono atvykęs balandininkas galima nustatyti pasiklausius jų „balandžių kalbos“, pavadinimų specifikos. Lietuvių kalbos tyrinėtojai ten galėtų atrasti įvairių įdomybių. Štai, pavyzdžiui, balandininkai iš Tauragės sportinio tipo balandžius dar neseniai vadindavo krakobynais. Beje, Lietuva turi ne tik balandį, bet ir karvelį. Suvalkiečiai, laikantys balandžius (karvelius) save vadina karveliniais.
Klaipėdos aukštaskraidžiai, Vilniaus ereliukai, Vilniaus spalvotašoniai, Lietuvos žuvėdrėlės, Sūduvos baltagalviai, Lietuvos figūriniai, Kauno drugeliai, Dainavos spalvotagalviai, Šiaulių baltasparniai, Vilniaus naktiniai, aukštaičių burbuliai, Kauno baltajuosčiai, paštiniai-parodiniai, šarkelės, vyšniniai aukštaskraidžiai – štai Lietuvos tautos sukurtos ir iki šiol išlikusios (kai kurios jau išnykę) balandžių veislės, pripažintos Europos paveldo dalimi.
Tačiau ne Lietuvos. Į mūsų pasiūlymą iš Žemės ūkio ministerijos prieš keletą metų gavome atsakymą, kad pagal ministerijos nutarimą, kaip globojama pripažįstama tik tai, kas duoda „materialinę“ naudą – arklio jėgą ar mėsą. Iš nacionalinio paveldo eliminuojama labai netikėta mūsų valstiečių unikali estetinė selekcija. Tai gėda, žinoma. Gal kada ir ateis laikas, kai tapsime labiau europietiškais tautinio paveldo sergėtojais. Ir pasimokysime iš istorijos, kada balandžiai naminiais paukščiais Lietuvoje jau buvo laikomi 16a.
Lietuvos balandininkai, susibūrę į asociaciją, kasmet rengia parodas, dalyvauja ir tuo pačiu propaguoja Lietuvos paveldą parodose užsienyje. Šeši Lietuvos balandžių augintojai kas tris metus vykstančiame Europos čempionate yra tapę Europos čempionais, du iš jų-net kelis kartus, ir tuo pačių pripažinti Europos meistrais.
Tai džiugioji dalis. Liūdnoji, kad karvelinių lieka vis mažiau, unikalios balandžių veislės nyksta, kai kurių tėra po keliolika egzempliorių. Dar dešimtmetis ir dar bent keletas veislių išnyks. Lietuvos balandininkų mažėja, jie nepajėgūs vieni rūpintis mūsų protėvių paveldu. Labai unikaliu paveldu. Prie išsaugojimo galėtų prisidėti ne tik valdžia, ministerija, bet ir pvz. Kauno zoologijos sodas, kuris laiko nemažai paukščių, bet dar nesidomėjo šalyje esančia originalia balandžių veislių įvairove. Gal ir jaunųjų gamtininkų stotis Vilniuje galėtų prisiminti ir paįvairinti savo veiklą? Gal būt mokyklose dar likę biologijos mokytojų entuziastų? Lietuvos balandininkai mielai padovanotų savo augintinių, net ir juos pašertų.
O šį šeštadienį ir sekmadienį (sausio 19 – 20 dienomis) Kaune, Stulginskio universiteto paviljone, vyks balandžių paroda, į kurią susirinks karveliniai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos. Kviečiame visus, gal kas tarp savo pomėgių ras vietos ir balandininkystei,ir tuo pačiu prisidės prie nacionalinio paveldo išsaugojimo.