Britai perka daugiau drabužių nei kaimynai ir net 5 kartus daugiau daiktų, nei pirko devintajame dešimtmetyje.
Tai, kas kadaise buvo džiaugsmas kartą per mėnesį, gavus atlyginimą, dabar vyksta kiekvieną savaitgalį, o gal ir dažniau. O kas mus gali kaltinti?
Dažnas ir smagus ėjimas per darbužių parduotuvių pagrindinę gatvę rodo, kad suknelės kainuoja daug mažiau nei palapinės, o bikini galite įsigyti tik už 1 svarą.
Globalizacija reiškia, kad daiktus galima gaminti atokiose žemės vietovėse mažomis sąnaudomis, o tai lemia didesnį pasirinkimą ir mažesnes kainas.
Bet kaip tai įmanoma? O kiek dėl mūsų apsipirkimo įpročių sumoka aplinka?
„BBC Radio 4“ programos „Today“ tyrimas nukelia klausytojus į Etiopiją, kur buvo ištirta, kokią „sąskaitą“ išrašo planeta ir keletas skurdžiausių jos gyventojų už mūsų nenugalimą mados troškulį ir kaip turėtume su tuo kovoti.
O paslaptis labai paprasta. Prekės ženklai jaučia investuotojų spaudimą gauti kuo didesnį pelną, bet mados tendencijas kurti pigiai. Todėl prekės ženklai siekia užsitikrinti pigiausią mados šaltinį visame pasaulyje – gamybą perkelia į skurdžiausiai gyvenančias šalis, kur darbo jėga ir medžiagos neįtikėtinai pigūs.
Kai kurių tokiose vietovėse drabužius gaminančių žmonių socialinė padėtis buvo yra sunki, o darbo sąlygos labai pavojingos. 2014 metais, sugriuvus Bangladešo „Rana Plaza“ gamyklos kompleksui, gyvybės neteko 1138 drabužių fabriko darbuotojai.
Tačiau po tokių įvykių dar labiau suintensyvėja tokių fabrikų tikrinimas ir auga visuomenės spaudimas tobulinti, gerinti tiems žmonėms darbo sąlygas, suteikti socialines garantijas, didinti skaidrumą ir viešinti, kur gaminami garsių prekės ženklių drabužiai. Tikinama, kad didesni lūkesčiai davė rezultatų. Kai kurie dideli prekybininkai, tokie kaip „H&M“ ir „Converse“, atsiliepdami į raginimus užtikrinti didesnį skaidrumą ir geresnes darbo sąlygas, pradėjo skelbti savo tiekėjų sąrašus, o kartais ir subrangovų, kurių gali būti daugybė.
Tačiau pastarojo meto tendencijos turėjo nenumatytų padarinių. Pakilus atlyginimams Bangladeše, bendrovės ieškojo kitų vietovių, kad sumažintų išlaidas.
Pvz., Etiopijoje vidutinis atlyginimas sudaro tik trečdalį Bangladeše mokamų normų. Paprastai jis yra mažesnis nei 7 USD (5,75 £) per savaitę. Deja, vieno vietos fabriko darbuotojai sakė, kad to nepakanka pragyventi.
Jie taip pat teigė, kad sąlygos – nuo antisanitarinių tualetų iki žodinio priekabiavimo – yra netoleruotinos.
Į šią situaciją dėmesį atkreipė tarptautinės darbuotojų teisių institucijos. Viena už visame pasaulyje darbuotojų teises kovojančių aktyvisčių Penelope Kyritsis parašė ataskaitą, kurioje pasakojo apie darbuotojus, kuriems nebuvo užmokama už viršvalandžius, ir moteris, kurioms jų būsimi vadovai tikrindavo pilvus, kad sužinoti, ar jos nėra nėščios. Tiesa, ji teigė, kad nuo to laiko, kai ataskaita buvo paskelbta, situacija šiek tiek pagerėjo.
Bet Etiopijos valdžia, norėdama išvengti stiprios konkurencijos, savo žemą bazinį darbo atlygį pavertė kone vertybe.
Tačiau ponia Kyritsis sako, kad drabužių gamintojai, turintys fabrikus Etiopijoje, neturėtų tuo teisintis, mokėdami mažus atlyginimus ir teigdami, kad bent jau teikia pragyvenimo šaltinį, nes iš tikrųjų nieko panašaus nėra.
Ji pabrėžė ir „nepaprastai didelę kaitą, kai darbuotojai palieka darbą viešajame sektoriuje dėl kitų darbų kituose neoficialiuose sektoriuose ar žemės ūkyje“.
Orsola de Castro po „Rana Plaza“ katastrofos sukūrė kampaniją „Fashion Revolution“, kuri skatina klientus užduoti klausimus mėgstamiems prekės ženklams apie jų drabužių gamybą.
„Yra du dideli klaidingi požiūriai į tvarumą ir etiką. Vienas jų yra, kad kaltininkas yra greitoji mada, ir tai leidžia prabangos sektoriui išsukti, kai iš tikrųjų tvarios politikos ir etikos klausimus reikia kelti visai Etiopijoje įsikūrusiai mados industrijai. O kita yra tai, kad „pagaminta vietoje“ yra etiška ir tvaru. Taip nėra“, - ji pasakojo BBC.
O aplinkos išlaidos?
Teigiama, kad tekstilės gamyba labiau prisideda prie klimato pokyčių nei aviacija ir laivyba kartu. Kiekviename drabužių gyvavimo ciklo etape – kilmė, gamyba, gabenimas, mažmeninė prekyba, naudojimas ir šalinimas - yra pasekmių.
Medvilnė yra nepaprastai trokštamas audinys. Nors medvilnė keičiama į sintetiką, tačiau pastaroji niekada neprilygs natūraliai medžiagai.
Kaip neseniai paskelbtoje ataskaitoje pabrėžė JK Bendruomenių rūmų aplinkos apsaugos audito komitetas, vienų marškinėlių ir džinsų gamyba gali pareikalauti iki 20 000 litrų vandens. Joje padaryta išvada, kad „mes nevalingai nešiojame Vidurinės Azijos gėlo vandens atsargas“.
Kita vertus, iš poliesterio pasiūti marškiniai palieka daug didesnį anglies dvideginio pėdsaką. Be to, eksportuojant gaminius dideliais atstumais į aplinką išmetama daugiau teršalų.
Vis didesne problema tampa ir pasauliniuose vandenyse augantis mikroplastiko kiekis, prie kurio prisideda kiekvienas iš mūsų, skalbdami savo drabužius, pagamintus iš nenatūralių pluoštų.
Be to, kiekvienais metais vien Jungtinėje Karalystėje išmetama milijonas tonų drabužių, 20 proc. jų sunaikinama sąvartynuose.
Ką veikia valdžia?
Bendruomenių rūmų aplinkos apsaugos audito komitetas pateikė 18 rekomendacijų – pradedant nuo bent vieno cento mokesčio prie perkamo daikto sumos, kuris keliautų perdirbimo centrams, mažinant PVM tarifą drabužių taisymo paslaugoms, įvedant daugiau siuvimo pamokų mokyklose. Kol kas nė viena iš šių priemonių nebuvo patvirtinta.
Kritikai sako, kad jei rimtai žiūrime į tvarią madą, valdžios tikslas turėtų būti įtikinti mus pirkti mažiau. Tam gali prireikti drastiškesnių veiksmų, galbūt nustatant aplinkos apsaugos mokestį drabužiams. Tačiau atsižvelgiant į vartotojų išlaidų svarbą ekonomikai, būtų sunku rasti bent vieną politiką, kuris tai pasiūlytų.
O kaip su klientais?
Dėl „Extinction Rebellion“ klimato pokyčių protestų, vykstančių Jungtinėje Karalystėje, jaunieji dizaineriai Londono mados koledže pasakojo, kad jie rengiasi mados streikams – davė įžadą nesiūti kelis mėnesius ar net metus. Tokie veiksmai populiarėja, todėl vis daugiau dėmesio skiriama geresnių drabužių pirkimui, drabužių taisymui.
Bet to gali nepakakti. Padidėjus socialinės žiniasklaidos ir influencerių populiarumui, susirūpinta ir dėl to, kokį poveikį jie gali turėti mūsų požiūriui į apsipirkimą.
Vienas iš šešių influencerių prisipažįsta, kad aprangą, kurią reklamavo socialiniuose tinkluose, vilkėjo tik kartą.
Ekoaktyvistė Livia Firth kartu su savo vyru Colinu pasinaudojo raudonojo kilimo pasirodymais, demonstruodama tvarius audinius, įskaitant žuvų odos „odines“ rankines. Ji net įtikino jį dėvėti kostiumą, pagamintą iš perdirbtų butelių. Ji sako, kad influenceriai turi pakeisti savo požiūrį, užuot sakydami: „Jei Kim Kardashian propaguotų tvarią madą, aš galėčiau išeiti į pensiją“.
Mūsų santykį su mada ji prilygina priklausomybei. Prognozuojama, kad per ateinantį dešimtmetį drabužių poreikis išaugs 500 milijardų marškinėlių ekvivalentu. Dar niekas nerado vaisto.
Originalų tekstą rasite ČIA.