Lietuviai buvo pirmieji?
Ūkio ministerijos paskelbtame patentų sąraše minimi trys bendrovės „Wilara“ išradimai, kuriems skirtas finansavimas: bičių duonelės džiovinimo spinta, įrenginys bičių duonai atskirti nuo korio ir diskinė bičių duonos kūlimo mašina. Visiems jiems kartu sudėjus skirta per 90 tūkst. litų paramos. G. Olsevičius, paprašytas įvardyti, kokia visų jo įmonės patentuotų išradimų nauda, pripažino, kad galutinis vartotojas tos naudos galimai ir nepajus, tačiau išradimai gerokai palengvins darbą patiems bitininkams, kurie gamina bičių duonelę.
„Bitės surenka žiedadulkes, sukrauna į korį akeles, užpila jas medumi, kurį laiką visa tai fermentuojasi ir tai būna jų baltyminio maisto medžiaga žiemai. Ši bičių duona, kuri yra iš žiedadulkių, yra stipriai koncentruotas baltyminis produktas. Žmogui jis pakeičia visus reikalingus mikroelementus, vitaminus – žodžiu valgyk bičių duoną ir nereikės pirkti chemijos, - aiškina G. Olsevičius. - Šiuo metu situacija yra tokia – bičių duona yra išgaunama Lietuvoje (kuri yra centras) ir paskui dar į rytus ir vakarus po 1000 km. Panašu, kad lietuviai išmokė pasaulį išgauti bičių duoną“.
G. Olsevičiaus teigimu, iki jų įmonės patentuotų įrenginių bičių duonelei išgauti ir ją apdoroti rinkoje egzistavo įvairiausių savadarbių įrenginių, tačiau stigo profesionalių.
„Paskutiniu metu bičių duonelės paklausa išsiplėtė iki tūkstančio kilometrų, paklausa ypač auga slaviškuose kraštuose, ir Vokietiją jau pasiekė, Rusiją“, - vardijo bitininkas.
Ambicijas užgavo brolio latvio išradimas
„Wilaros“ patentų istorija prasidėjo ne pernai, kai gauti oficialūs dokumentai, patvirtinantys išradimų autentiškumą, o kur kas anksčiau.
„Didžiosios mašinos (bičių duonai atskirti nuo korio – red. past.) prototipas, galima sakyti, buvo paimtas iš seno Vilkaviškio bitininko Severino Adomavičiaus. Jis jau prieš keliasdešimt metų kažką yra konstravęs ir mes iš jo nusipirkome mašiną. Naudojome ją, dirbome, paskui pradėjome tobulinti. Šiandien ji nedaug kuo panaši į tą, kurią kažkada įsigijome“, - pasakojo bitininkas ir bendrovės vadovas.
„Pagrindinis motyvas ją užpatentuoti buvo tas, kad praeitą rudenį važiavome į pasaulinį bitininkystės renginį ( tarptautinės bitininkų asociacijų federacijos „Apimondia“ kongresą - red. past.) ir norėjome šitą gaminį pateikti tarptautinei rinkai, tačiau tai daryti su visiškai neapsaugotu gaminiu buvo nedrąsu“, - vieno iš įrenginių patentų istoriją prisiminė įmonės vadovas. Anot jo, ši mašina jau gyvuoja apie aštuonerius metus. Diskinė kūlimo mašinėlė išrasta vėliau, bet taipogi jau skaičiuoja trečius metus.
„Didžiąją mašiną pagaminome prieš keletą metų ir parduodavome jų po kelias per metus. Beveik prieš tris metus buvome renginyje Latvijoje ir vienas bitininkas buvo pasidaręs mašinėlę, kuri kainavo maždaug triskart pigiau nei mūsų didžioji. Bičiuliškai su juo šnekamės ir jis sako: „tavo mašinėlė kainuoja 6 tūkst. Lt, o mano – 1,7 tūkst. Lt“. Užgavo mano ambiciją: „palauk, broli, mes padarysime tokią, kad tu su savo žaisliuku turėsi slėptis“, - juokėsi G. Olsevičius, pasakodamas dar vieno įrenginio patento istoriją.
Kurį laiką pasukęs galvą, kokius sprendimus pritaikyti, kad įrenginys iš tiesų išeitų solidesnis nei kaimyno latvio ir būtų pigesnis, vyras rado išeitį – už akies užkliuvo Mažeikiuose gaminama tarkavimo mašinėlė.
„Tą mašinėlę paėmėme, pasidarėme keletą skirtingų diskų, kai ką išpjovėm, kai ką pridėjome ir žiūrime, kad visa tai išeina. Dabar tą daiktą parduodame už 400 Lt su trupučiu. Jis padaro tokią pačią funkciją, kokią ir latvio aparatas už 1,7 tūkst. Lt“, - džiaugėsi pašnekovas.
Kijeve pernai vykusiame „Apimondia“ kongrese inventoriaus kategorijoje lietuvių diskinis įrenginys laimėjo aukso medalį. Šiuo metu diskinė bičių duonelės mašina domina užsienio šalis - nuo Vokietijos iki Čilės ir Rusijos.
Bičių duonelės džiovinimo spinta taipogi buvo gaminama jau aštuonerius metus, tačiau neturėjo patento. „Šaldytuvų gamykloje perkame naujas spintas ir padarome, kad jos džiovintų, o ne šaldytų“, - teigė G. Olsevičius.
Nori apsisaugoti nuo kinų ir lenkų kopijuotojų
Patentai, anot G. Olsevičius, leis jaustis šiek tiek ramiau bei teisiškai apsiginti nuo galimų kopijuotojų.
„Rinka labai nedidelė. Vienas dalykas yra mašina, o kitas – jos technologija. Yra žmonių, kurie turi mašiną, bet neišgauna produkto kokybės, reikia žinoti know-how. Norėjome apsisaugoti, kad įrenginiai nebūtų „nachališkiausiu būdu“ nukopijuoti ir tuoj pat pradėti gaminti. Labiausiai šito pavojaus bijojome. Yra Kinija, Lenkija, kurios neturi skrupulų padorumo klausimais. Prieš gerus metus buvo vienas pokalbis su mūsų partneriais iš Lenkijos, su kuriais dirbome 16 metų. Kai pasakiau, kad turiu kūlimo mašinėlę, sako – parduok. Ai, sakau, taigi iš karto nukopijuosite. Tada jie ir sako – tai užpatentuok, tada ir nenukopijuosime. Tai buvo šneka atviru tekstu“, - pasakojo verslininkas.
Milijonai tonų vertingo produkto išmetama lauk
Paprašytas įvardyti tikslines auditorijas, kurioms skirti jų patentuoti įrenginiai, pašnekovas atviravo, kad klientai labai skirtingi priklausomai nuo gaminių.
Anot jo, didžiosios duonelės atskyrimo nuo korio mašinos domina lietuvių bitininkus, tačiau paklausa pamažu auga ir užsienio šalyse. Savo ruožtu visiškai priešinga situacija yra su diskinėmis mašinėlėmis. Jų kone 90 proc. nuperka būtent užsienio šalys. Pasiteiravus, kurios konkrečiai, pašnekovas nesikuklina: „Praktiškai (domisi – red. past.) visas pasaulis, pradedant nuo artimiausių šalių, kur išvystyta bitininkystė, visa Europa – Vokietija, Lenkija. Rusija, Turkija... Yra interesas ir iš Kinijos, bet mes norime labiau tam ėjimui pasiruošti“, - sako verslininkas.
Šiuo metu „Wilaros“ patentuoti įrenginiai kainuoja nuo kelių šimtų ir kelių tūkstančių litų – didžioji bičių duonelės atskyrimo nuo korio mašina kainuoja apie 8 tūkst. litų, diskinė bičių duonos kūlimo mašina („spragiliukas“) - 420 Lt, džiovinimo spinta – apie 2-3 tūkst. Lt.