Į GRYNAS.lt redakciją kreipėsi nustebęs skaitytojas. Jis matė, kaip į troleibusą Vilniuje įlipa žmogus su savo šuniu. Skaitytojas domisi, ar tokį važiavimą su savo augintiniu viešuoju transportu leidžia taisyklės ir kas bus atsakingas už šuns padarytą žalą.
Kiekvieno miesto keleivių vežimo viešuoju transportu taisyklės skiriasi ir kiekviename mieste galioja skirtingi kriterijai gyvūnų vežimui.
Vilniuje šuo – tik su skiepų pasu ir antsnukiu
Tačiau kalbant apie šunis, Vilniaus mieste galimos ir kitos jų vežimo alternatyvos, juk didelį vilkšunį sunkiai uždarysime į narvelį.
„Keleivis, turėdamas dokumentus, kuriuose nurodomos skiepų žymos, turi teisę vežti autobusu ar troleibusu šunį be taros nemokamai. Šuo turi būti su antsnukiu, laikomas už ne ilgesnio kaip 0,5 m pavadėlio ir neturi užimti sėdimos vietos“, - rašoma taisyklėse.
Kaune ir Klaipėdoje neuždarytą gali vežti tik aklieji
Kaune ir Klaipėdoje gyvūnas viešuoju transportu gali būti vežamas tik specialioje jo talpinimo priemonėje, taigi su dideliu šunimi keliauti būtų problematiška.
„Keleivinėmis transporto priemonėmis draudžiama vežti gyvūnus be taros“, - rašoma taisyklėse.
Tiesa šiam reikalavimui daroma ir išimtis, bet tik tuo atveju, jeigu žmogus yra aklasis: „Aklasis turi teisę važiuoti keleivinėmis kelių transporto priemonėmis su šunimi vedliu tik turėdamas gyvūno skiepijimo pažymėjimą. Šuo vedlys vežamas nemokamai ir neturi užimti sėdimos vietos. Tokiu atveju nurodytas reikalavimas vežti gyvūnus taroje netaikomas“, - rašoma taisyklėse.
Panevėžyje taip pat gyvūnas turi būti vežamas taroje, tačiau nepaisant to, dar paminėta, kad gyvūnui priteršus autobuso saloną, keleivis, vežantis gyvūną, privalo nedelsdamas išvalyti suteptą vietą. O už padarytą žalą kitiems taip pat atsako šeimininkas.
Užsienyje šuo keliauja net vienas
Juoda labradorė turi šeimininką ir savo pirmą kelionę autobusu viena patyrė per atsitiktinumą. Šeimininkas dar nebuvo baigęs rūkyti cigaretės, kai atvažiavo autobusas, nuolatos vežantis jį ir augintinį į parką. Kalytė nebegalėjo laukti ir įšoko į autobusą, o šeimininkas nespėjo paskui ją.
Vietiniai gyventojai ir autobusų vairuotojai jau pažįsta šį šunį. Kad greičiau praeitų laikas, gyvūnas vaikšto po autobusą, keičia sėdėjimo vietas, įsirango tarp kitų keleivių. Bet visada labradorų veislės kalytė pasižiūri pro langą, kad žinotų, kur ji yra. Be to ji puikiai žino, kurioje stotelėje išlipti.
Žmonės džiaugiasi pamatę šį šunį, jį glosto, su juo sveikinasi, kai kurie jau pradėjo ieškoti jos autobuse ir laukti, kada ją sutiks. Žmonės nereiškia jokio nepasitenkinimo ne tik dėl to, kad šuo be antsnukio, bet ir dėl to, kad važiuoja viešuoju transportu vienas be šeimininko.
Vakarų Europoje antsnukiai – atgyvena
Lietuvos kinologų draugijos atstovė spaudai Aurelija Staskevičienė teigė, kad šalyse, kur kinologinė kultūra skaičiuoja šimtmečius, antsnukiai laikomi atgyvena.
Neretai šunų šeimininkai susiduria su problema dėl reikalavimų uždėti augintiniui antsnukį, nors kai kuriems šunims jie net negaminami: „Šuneliams, kurių snukis plokštesnis (mopsai, prancūzų buldogai, anglų buldogai, belgų grifonai ir kt) antsnukių net negaminama.“
Negana to, antsnukis nuolat dirgina gyvūną ir kelia jam stresą. Kartais, deja, antsnukis neišvengiamas. Sakykime, jo prireikia veterinarijos gydykloje.
Anot jos, antsnukis visai neapsaugo nuo agresyvaus šuns ir žmonės dėl to neturėtų jaustis saugesni: „Tai nėra efektyvi apsaugos priemonė, o ypač jeigu metalinis antsnukis. Jis lygiai taip pat gali sužaloti žmogų, sugadinti jūsų daiktus (jei šuo smarkiai trinktelės, pavyzdžiui, į automobilio langą).“
Primename, kad yra galimybė vedžioti šunį be antsnukio viešose vietose. Tiesa, šią galimybę šuo gauna išlaikęs socializacijos testą ir gavęs specialų pažymėjimą, o vaikščioti gali tik dviejuose miestuose – Vilniuje ir Panevėžyje.