Jei žmogus turi pasiryžimo ir idėją, kaip iš buvusių kemsynų sukurti šiuolaikinį pažangų veislininkystės ūkį, jis tai padaro... Kaip ūpainiškis Vytautas Barkauskas.
Apsisprendimas
Ūpainių kaimas – pačiame Kelmės rajono pakraštyje, ribojasi su kaimyniniu Raseinių rajonu. Žemės čia drėgnos, nederlingos, žemdirbystei netinkančios. Tokias 1990-aisiais „atrėžė“ buvęs kolūkis pasišovusiam pagal valstiečių ūkio įstatymą ūkininkauti ūkio darbuotojui. Barkauskai Vytauto senelio sodyboje kurtis pradėjo nuo gamybinių pastatų, sandėlių, garažų statybos. Valstybė rėmė ūkio melioraciją, nutiesė kelią, įvedė telefono liniją. Dabar senelis būtų laimingas, matydamas puikiai tvarkomą Barkauskų ūkį, plačiai pasklidusias bandas, atgijusią sodybą.
1991-aisiais, pradėjus ūkininkauti, dar nebuvo mąstoma apie veislinių galvijų auginimą, ūkis, kaip ir daugelis, buvo tradicinis, daugiašakis. Tuo metu nepelninga kiaulininkystė vertė analizuoti, kuo užsiimti geriau. Galvota apie mėsinių galvijų auginimą. Tačiau tik po gero dešimtmečio nuo ūkininkavimo pradžios rezgėsi konkretesnės mintys, ryžtasi iš Vokietijos įsigyti dešimt grynaveislių limuzinų telyčių, Lietuvoje pirko bulių Naką.
Kryptis – veislininkystė
Dabar Vytauto ūkyje – per 190 galvijų, 72 iš jų - grynaveisliai limuzinai. Ūkyje išugdyta dvidešimties veislinių karvių banda. Tai ilgo, kruopštaus ir kryptingo darbo rezultatas.
Dažnas ūkininkas neslepia pavydo: Vytauto laukai išsidėstę aplink sodybą, akimi užmatomi, nereikia toli keliauti. Ganyklos – suskirstytos aptvarais.
„Čia - aštuoni hektarai, čia - dešimt, didysis laukas – dvidešimt penkių. Čia – sena žolė, čia - naujas įsėlis. Daugiausia ‘Dotnuva 24‘ ir ‘Agro 3‘. Apsieinam be mineralinių trąšų – naudojame ūkio srutų lagūnos sankaupas“, - pasakoja Vytautas, kol, pažinusi šeimininką, iškėlusi ragus, prie tvoros netrunka susirinkti veislinių limuzinų banda.
„Kelmės rajone per trisdešimt ūkininkų augina grynaveislius mėsinius galvijus, tačiau jų bandos nedidelės“, - pastebi kartu į ūkį atvykęs Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis specialistas, valstybinis veislininkystės inspektorius Kelmės-Šiaulių regione Jonas Rakauskis.
Inspektorius sako, jog yra ūkininkų, gavusių nemažą paramą veislininkystės ūkio ugdymui, tačiau veisliniu darbu neužsiima, rezultato nėra, o Vytautas Barkauskas – vienas progresyviausių ūkininkų ne tik Kelmės rajone, bet ir Lietuvoje, puoselėjančių veislininkystę. Šiemet jo ūkis įgijo veislinės bandos statusą.
Smalsios karvutės nepatikliai apuosto svetimus, skuba prie šeimininko, o bandos vedlys Sabas imasi tvarkos: „apžiūrai“ pasibaigus, ragina bandą grįžti į žolingesnę ganyklos vietą. Sabas bandoje pakeitė savo pirmtaką Rojų, kuriuo šeimininkas labai didžiavosi. Tačiau siekiant grynaveislės bandos, Rojus jau nebegalėjo užsibūti Ūpainiuose.
Pagalbininkė – šiuolaikinė technika
Jei Vytauto senelis galėtų dirstelėti, kaip šiandien tvarkomasi ūkyje, sunku jam būtų patikėti. Žinoma, per šimtą hektarų neaprėpsi arkliuku, tai būtų taip pat neįsivaizduojama.
Vytautui pavyko trejetą kartų pasinaudoti ES fondų ir valstybės teikiama parama. Be traktoriaus „John Deere“, srutų laistytuvo, mėšlo kratytuvo, šienainio vyniotuvo, plūgų, šienapjovės, grėblio-vartytuvo būtų neįmanomas šiandienis Ūpainių ūkininko darbas. Vytautas nuolat galvoja, kaip ūkininkauti racionaliau. Štai karves fermoje laiko palaidas. Šeria jas ant šėrimo tako sudėtais šienainio ritiniais. Gyvuliai yra savarankiški, gali paėsti tiek, kiek jiems norisi pašaro, kuris, beje visada lieka švarus.
Paskutinysis pagalbininkas – teleskopinis krautuvas. Tai ideali mašina įvairiems darbams.
Fermose skamba raudos...
Paklaustas, kada turi laisvesnio laiko, Vytautas sako, jog tik lapkritį, gruodį galima laisviau atsikvėpti.
Tuomet gyvuliai sugrįžta į tvartus, karvutės dar nesiveršiuoja. Tiesa, lapkričio pradžioje, kai visą vasarą kartu su veršiais besiganančios karvės yra atskiriamos, tenka išklausyti nemokamą koncertą. Mat, karvės lieka vienoje fermoje, veršiai – kitoje. Taigi, skamba raudos ir vienur ir kitur... Būna, kad iki užkimimo nesiliauja.
Gyvuliai išgyvena stresą: išsiskyrimą, pašarų pasikeitimą.
O po Naujųjų metų prasideda kitas atsakingas etapas: pradeda veršiuotis karvės, sklinda nauji garsai... Kartais tenka net po trejetą kartų per naktį skubėti fermon. Šiam etapui pasibaigus, reikia naujus fermos gyventojus suženklinti, rūpintis jų gerove. Ir vėl viskas sukasi ratu...
Inspektorius J. Rakauskis ypač vertina Vytauto atsakingumą ir pastangas tvarkant veislinės fermos dokumentaciją.
„Kiek metų, kiek laktacijų, kiek veršių – viską turi žinoti apie kiekvieną veislinę karvutę. Ir apskritai apie kiekvieną gyvulį. Jei neturėsi dokumento, negalėsi ugdyti kokybiško veislininkystės ūkio“, - sako Vytautas, prisipažindamas, jog jam, turinčiam zootechniko išsilavinimą, tai nėra sunku.
Kiekvienas ūkis turi savo rutiną. Ūpainiuose ji kitokia nei pieno ūkyje. Galima pradėti normalią darbo dieną ir normaliau ją baigti. Tačiau darbymetis į valandas nežiūri. Rugpjūtį, rugsėjį – darbų begalė, tik sukis – javapjūtė, atolai, šiaudai...
Laisvalaikis
Didžiausias Vytauto pomėgis – medžioklė. Apie ją ilgai ir daug gali kalbėti. Apie laimikius, kurių vienas – gal apie tris šimtus kilogramų svėręs šernas (jo galva su aštriomis iltimis kabo šalia židinio ir primena, kaip pavyko pergudrauti patyrusį žvėrį). Apie lapes ir usūrinius šunis, kurie paplitę kaip užkratų nešiotojai ir kuriuos būtina naikinti. Apie „palaukimą“ tyliais vakarais, kai ant laukų sėda rūkas, kai po dienos atlėgsta mintys, klostosi rami kasdienybės tėkmė...
Vytautas neužsidaro vien savo reikalų, darbų rate, dalyvauja bendruomenės, visuomeniniame gyvenime.
Jis yra Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) revizijos kontrolės narys. Šioms pareigoms tenka skirti laiko, reikia gilintis, įsiklausyti, vertinti, pateikti išvadas. Dar vienos pareigos – Kelmės kredito unijos paskolų komitete.
Tačiau pačios svarbiausios Vytauto pareigos – būti tėvu dviems savo vaikams. Ypač tai tapo jautru, kai prieš šešetą metų liga išplėšė iš šeimos mamą ir žmoną. Vytautui teko vienam pakelti ne tik ūkio reikalus ir darbus, bet ir būti arti savo vaikų. Sūnus Raimondas, jau baigęs KTU ekonomikos fakultetą (studijavo finansus), dabar gilinasi į bankininkystę, studijuoja magistrantūroje. Dukra Aistė – Šiaulių universiteto studentė, puikiai dainuoja, netrukus su choro kolektyvu išvyks gastrolių į Ameriką. Abu vaikai atsiliepia tėčiui rūpesčiu, pagalba. Sūnus gelbsti ūkyje, dukrai tenka moteriški reikalai: valgio gaminimas, švara ir tvarka namuose. Puikiausias laikas – būti kartu, drauge keliauti, patirti bendrų įspūdžių.
„Nelengva buvo mano vaikų jaunystė“, - sako Vytautas. - Tačiau, manau, jie teisingiau supras gyvenimo vertę.