Upių užtvenkimas: leisti ar uždrausti?

Ar verta statyti užtvankas ant mūsų upių? O gal Lietuvos upes dera tik saugoti? Tai tradiciniai klausimai, dėl kurių ginčijamasi ne tik pas mus. Ginčai trunka gana ilgai ir nėra itin vaisingi. Tad šį kartą paieškokime atsakymų į kiek kitokius klausimus: nuo ko ir ką derėtų saugoti?

Upes tvenkti žmonės išmoko labai seniai

Beje, šių, regis, siaurą sritį teliečiančių problemų sprendimas gali padėti narpliojant žymiai platesnes užduotis. Juk upių tvenkimas šiais laikais paprastai tėra tik kompleksinių vandentvarkos projektų dalis. Todėl pradžioje pateiktą klausimą galima performuluoti ir taip: kiek upių naudojimas (energetikai, laivybai, turizmui ir kitoms reikmėms) jas tvenkiant, reguliuojant, tiesinant, gilinant ar jungiant gali padėti (pakenkti) jų saugojimui?

Visgi dažniausiai tebesiginčijama dėl užtvankų statymo. Tad pradėti, matyt, reikėtų būtent nuo jų istorijos. Apie pirmųjų užtvankų atsiradimą žinių negausu. Neabejotina, kad tvenkti tekantį vagomis vandenį mokėjo jau pirmųjų sėslumu pasižymėjusių civilizacijų bendruomenės. Vanduo šiltuose ir ryškia sezonine drėgnumo kaita pasižymėjusiuose regionuose buvo branginamas, tad žemdirbystė skatino hidrotechnikos plėtrą. Stambesnės, kartais savo dydžiu net šių dienų hidroelektrines primenančios, užtvankos ėmė rastis viduramžiais. Tačiau įvairios paskirties hidrotechninių įrenginių (kanalų, pylimų, o vėliau akvedukų ir polderių) būta jau IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje. Taigi, nors tvenkimo mastai tikrai neprilygo darbartiniams, pačios užtvankos statytos jau itin tolimoje praeityje.

Upių tvenkimas nuo seno nebuvo išskirtinis reiškinys ir mūsų kraštuose. Geras to įrodymas – iki mūsų dienų išlikęs Biržų pilies tvenkinys (šiuo metu vadinamas Širvėnos ežeru), patvenktas XVI a. pabaigoje. Ratai ar turbinos užtvankų pralaidose dažniausiai sukosi prie mažesnių Lietuvos upių: malūnais, lentpjūvėmis, vėlyklomis, karšyklomis ir panašiais įrenginiais buvo apstatytos visos patogesnės slėnių atkarpos. Tai liudija ir daugiau kaip 300 iki nūdienos išlikusių užtvankų griuvėsių.

O kiek dar būta smulkesnėse upėse įrengtų užtvarų, perkalų, „spūskų“, „zostaukų“ – žvejybai ir sielių plukdymui naudotų pagalbinių, kartais laikinų užtvankėlių. Ypač gausiai jomis buvo nusėtos tarpukalviais tekančių Žeimenos ir Merkio baseinų upeliukų vagos. Spėjama, kad su vienos iš tokių perkalų suardymu gali būti susijęs ir staigus Ūlos pailgėjimas XIX a., kai buvęs šios upės intakas Pelesa (dabar virtusi Ūlos aukštupiu) netikėtai prasigraužė į Katros baseino valdas ir net „užgrobė“ dalį jos vagos.

Didžiosios Lietuvos upės užtvankų kaskadomis pertvertos nebuvo. Ir panašu, kad per kelis artimiausius dešimtmečius jų tikrai neatsiras. Apie tolimesnę ateitį spėlioti anksti. Technologijų vystymosi pagreitis aiškiai linkęs didėti, tad sunku pasakyti net kokių papildomų argumentų šiame nuolatiniame ginče (saugoti ar tvenkti) įgis kuri nors iš viena kitai prieštaraujančių alternatyvų. Šiuo metu svertai aiškiai pakrypę į saugančiųjų pusę: tvenkti didžiųjų upių išsivysčiusiuose lygumų regionuose nelabai apsimoka, nes pajamos neatperka kaštų. Santykinis pagaminamos energijos kiekis gana mažas, o aplinkinių žemių kaina – pakankamai didelė. Papildomai priminti apie neigiamą poveikį socialinei ir gamtinei aplinkai (drastiškus kraštovaizdžio pokyčius ar tai, kad užtvankos pertveria gyvąjį vandens koridorių) šiuo metu net nebūtina – kol kas Nemuną ir Nerį nuo naujų hidroelektrinių saugo pirmaeiliai rinkos ekonomikos dėsningumai.

Visgi nederėtų užmiršti nuolatinės gamtai (ir ypač vandeniui) būdingos kaitos. Dabartinės gana stabiliai atrodančios aplinkybės tikrai negali būti laikomos garantija, kad užtvankų statybos poreikiai ateityje nepasikeis. Gal jų prireiks netgi ne kovojantiems už hidroenergijos gamybą, o priešingos nuomonės besilaikančiai stovyklai. Gamta geba deramai reguliuoti savo sistemų būklę tik tuomet, kai šiam procesui niekas netrukdo. Deja, visuomenei pasiekus nūdienos išsivystymo lygį, to tikėtis sunku: tyčia ar netyčia, stipriau ar silpniau, vienoje ar kitoje vietoje gamtą visvien veikiame.

Kartą įsikišus ir kažką pakeitus (pareguliavus savo naudai) pažeidžiami iki tol galiojusią darną palaikantys mechanizmai. Tad nori nenori, bet vieną sykį pradėjus reguliuoti natūralius procesus, vėliau tenka daryti tai nuolat: užterštą ežerą galima išvalyti, bet tai neprivers jo vėliau išsivalyti natūraliai, o nusekusios upės pagilinimas netaps priežastimi ateityje nebesikaupti dugno nuoguloms. Panaši situacija ir su užtvankomis – intensyviau naudojant vandens išteklius, upelius (o karais ir visai stambias upes) neretai tenka tvenkti vengiant galimo akvasistemos disbalanso: tvenkiniai įrenginėjami siekiant sulaikyti dumblą, užtikrinti tam tikrų augalų bei gyvūnų rūšių išgyvenimo sąlygas ir panašiais tikslais.

Kad požiūris į upių tvenkimą pas mus ne kartą keitėsi, byloja vėlgi tie patys istoriniai faktai. Dabar jau mažai kas bepamena apie prieškario Lietuvoje vykusias karštas diskusijas dėl hidroelektrinės statybos didžiųjų Nemuno kilpų ruože. Žymaus Rusijos inžinieriaus J. Merčingo projektas taip ir nebuvo įgyvendintas, nors pirmą kartą pateiktas dar 1909 m. Iš pradžių sutrukdė I pasaulinis karas ir po jo kilusi suirutė, vėliau ilgai stokota pinigų. Projektą itin atkakliai gynė ir žymiausias šalies hidrologas S. Kolupaila. Daugelyje savo straipsnių jis stengėsi vis naujai pagrįsti šios elektrinės statybos būtinumą, kartu pateikdamas ir galimus projekto patobulinimus. Panašu, kad jei ne naujo karo nelaimės, jam būtų pavykę tai įrodyti. Kad šis projektas buvo toli pažengęs ir aktualus, liudija tai, jog jau pokariu planuojant Kauno HE statybą buvo svarstomos ir elektrinės ties Nemajūnais įrengimo galimybės.

Dar arčiau įgyvendinimo buvo atsidūręs Turniškių HE projektas. Prieškariu Lenkijos vyriausybės užsakymu suprojektuota elektrinė ant Neries aukščiau Vilniaus turėjo ne tik gaminti energiją, bet ir tapti viena iš miesto apsaugos nuo potvynių priemonių. Kartu tikėtasi, kad susidaręs tvenkinys taps patrauklia vilniečių poilsio vieta, o pakilęs vandens lygis virš užtvankos leis panaudoti ilgoką upės atkarpą turistinei navigacijai. Deja, 1939 m. pradėta statyti hidroelektrinė (aktyvią pradžios fazę finansavo Lenkijos valdžia, vėliau prie projekto įgyvendinimo nežymiai prisidėjo ir Lietuva bei Vokietija) karo pabaigoje buvo apgriauta, o pokaryje – galutinai išardyta. Šiuo metu slėnyje jau sunku pastebėti kadaise vykdytų darbų požymius: teliko sekluma, nuosėkio metu virstanti maža salele ir dalis hidroelektrinės administracinių pastatų, tapusių rezidencijomis.

Ribos tarp „saugoma" ir „nesaugoma" neturėtų būti

Spėtina, kad apie Nemuno ir Neries tvenkimą šnekės dar ir ateities kartos. Juolab, kad nauji projektai su planuojamomis HE kaskadomis ant šių upių pateikiami vos ne nuolat. Dabar jų įgyvendinimą Lietuvoje draudžia įstatymai ir riboja ekonominiai svertai. Bet tiek pažiūros, tiek įranga keičiasi, tad kas žino – gal ateityje užtvankų įrengimas taps pelningu ir bus leidžiamas.

Visgi šiandien saugojimo ir tvenkimo (o tiksliau – saugojimo ir naudojimo) riboženklius svarbiau sudėlioti ties mažesniais mūsų upeliais. Daugelį jų savo laiku smarkiai pakeitėme: ištiesinome, pagilinome, prailginome. Vėliau besitikėdami renatūralizacijos apleidome, o dabar kartais palikę be priežiūros net įsivaizduojame taip juos saugantys. Ne, reguliavimo darbai čia nesustojo, tik vykdome juos jau nebe mes, o... bebrai. Statydami savo užtvankas, jie lyg tęsia mūsų nepabaigtą veiklą.

Mums patiems apsispręsti dėl upelių tvenkimo ar kitokio dirbtinio tvarkymo – daug sunkiau. Mat kalbant apie mažų vandentėkmių panaudojimo galimybes, argumentų „už“ ir „prieš“ disbalansas ne toks žymus. Skirtingai nei svarstant Nemuno ir Neries eksploatavimo atvejus (kur galima atsižvelgti į atskirų ruožų savybes, akcentuoti specifines pritaikymo aplinkybes), šįsyk tenka kalbėti apie bendrąsias nuostatas. Ar mažus upelius galima tvenkti? Ar dera juos valyti, tvarkyti, reguliuoti, naudoti jų vandenį? Ar tai apsimoka, o gal net būtina? O gal kaip tik – nieko neliesti?

Lietuvoje atsakymų į šiuos klausimus pasigendama, o įstatymiškai įtvirtintos pozicijos kartais net prieštarauja viena kitai. Dažnai nesusikalbama todėl, kad žvelgiama vien iš savosios varpinės. Aplinkosaugininkų rengtuose dokumentuose raiški žmonių veiklos ribojimo gamtoje laikysena. Saugomos teritorijos, apsauginės ir buferinės zonos – vieni iš dažniausiai minimų žodžių su aplinkosauga susijusias sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose. Žemės ūkio, statybų, energetikos specialistai dažniau susiduria su dokumentais, akcentuojančiais tam tikros veiklos ekonominę naudą. Tai savaime suprantama ir nieko nestebina. Nuostabą kelia tai, kad daugumoje įstatymų, įsakymų, nuostatų ir panašių raštų „nauda“ ir „apsauga“ neretai laikomos viena kitai prieštaraujančiomis sąvokomis.

Toks požiūris labiausiai kliudo pasiekti darną, nors, tiek vykdant ūkinę veiklą, tiek saugant gamtą formaliai vadovaujamasi tvarios plėtros principais. Deja, tik formaliai. Dabartinė padėtis susiklostė pirmiausiai todėl, kad „tvari plėtra“ kaip gražus papildinys buvo prirašoma tobulinant senus ir savo turiniu visai su ja nesietinus teisės aktus. Lietuvoje vis kylanti priešprieša tarp ryžtingai aplinkos unikalumą saugančių ir potencialiai jai pakenkti galinčių subjektų – tarsi iš anksto užkoduota. Ją sukelia atgyvenusios ir mūsų dienoms nebetinkamos aplinkosaugos schemos naudojimas. Schemos, kuri savotiškai įteisina tas pačias dabar vis peikiamas paežerių tvoras.

Įstatymai, be abejo, neteigia, kad reikia aptverti pakrantes. Bet daugelis jų akcentuoja griežto teritorijų padalinimo „galima–negalima“ ribomis principą. Čia galima, ten negalima. Čia saugoma, ten leidžiama. Šios nuostatos tarsi atskiria plotus, kuriuose dera saugoti aplinką, nuo teritorijų, kuriose vystoma ūkinė veikla. Išbrėžę „tvoras“ žemėlapiuose, tokių potvarkių kūrėjai kartais net jaučiasi atlikę reikšmingą misiją. Juolab, pati idėja teisinga – saugoti siekiama gamtinį karkasą (ekologiškai svarbias teritorijas, net ir išskirtas pagal hidrologijai artimus kriterijus: vandeningesnės daubos – migraciniai koridoriai, aukštumų rajonai – geoekologinės takoskyros).

Bet idėjos įgyvendinimo mechanizmas – iš esmės ydingas. Saugant vienas vietas ir leidžiant laisviau elgtis kitose, sprendžiamos atskirų plotelių, o ne bendros viso krašto problemos. Dabar elgiamės lyg darže: čia lysvė, ten takas, o ten – komposto dėžė. Gamta – ne daržas ir ribų nemėgsta. Vandeniui tai ypač būdinga. Juolab, gyvename ne viduramžiais ir aktyvios veikos draudimas saugomose teritorijose neleidžia tikėtis, kad čia atsikurs sengirės ar šventi ąžuolynai, kuriais tekės tyrų versmių maitinami upeliukai. Didelė dalis draustinių ir valstybinių parkų kraštovaizdžio sukultūrinta, upių aukštupiai tapę melioracijos grioviais, o pelkės nusausintos.

Bandymai atkurti tvarką nieko netvarkant (ir draudžiant tvarkytis tiems, kas norėtų) čia vargu ar bus vaisingi. Gal daugiau naudos sulauktume net besielgdami priešingai: renovuodami drenažo sistemas, atstatydami senųjų malūnų užtvankas, vystydami veiklas, kurios buvo būdingos konkrečioms teritorijoms dar iki joms suteikiant gamtosauginį statusą? Prisiminkime – daugumą šių plotų imta saugoti XX ir XXI amžių sandūroje, tad gamta čia seniai nebesusitvarko be žmogaus pagalbos. Ir ta pagalba neturėtų būti dirbtinė. Reguliavimas veiks efektyviai ir padės išlaikyti geoekosistemos pusiausvyrą (būtent to siekta kuriant gamtinį karkasą) tik tuomet, jei mums tai daryti apsimokės.

Abipusė nauda leistų pasiekti darną ne tik labiausiai to reikalaujančiuose ir natūralumu išsiskiriančiuose plotuose. Švelnesni ribojimai saugomuose regionuose leistų įsitikinti tikrosios darnos naudingumu ir besitvarkantiems apsaugos statuso neturinčiose teritorijose. „Saugoma–draudžiama“ riba iš žemėlapių ir teisės aktų turi persikelti į mūsų mintis. Kad patys jaustume, kur reikia reguliuoti vagą, sutvirtinti krantinę ar atkurti užtvanką, o kur už mus tai padarys bebrai. Gal naujos mūsų mąstymo nuostatų ribos ateityje leis jiems išvengti bereikalingų darbų ir padės mums patiems aiškiau atsakyti į klausimą: saugoti ar tvenkti?