Užsiima sportu, kurio Lietuvoje beveik niekas nežino

Žir­gai – be­ne vie­ni gra­žiau­sių gy­vū­nų. Turbūt kiekvienas yra pasvajojęs turėti žir­gą ar bent kar­tą iš­ban­dy­ti jo­di­nė­ji­mą.  Šio­je sri­ty­je ypač pa­si­se­kė Lau­rai Aliukonytei, ku­ri dėl mei­lės žir­gams ir spor­tui su šiais gy­vū­nais ne tik įkū­rė žir­gy­ną „Sa­git­ta­rius“, bet ir at­ra­do itin įdo­mų ho­bį – šau­dy­mą iš lan­ko nuo žir­go.

– Kaip at­ra­do­te šau­dy­mą iš lan­ko? Ko­dėl ki­lo no­ras iš­mok­ti šau­dy­ti nuo žir­go?

– Jo­di­nė­ji­mas – tai ma­no ho­bis nuo anks­ty­vos vai­kys­tės. Pa­aug­lys­tė­je no­riai už­si­im­da­vau žir­gų spor­tu, da­ly­vau­da­vau var­žy­bo­se. Ga­liau­siai ir pa­ti įkū­riau nors ir ne­di­de­lę, bet nuo­sa­vą ar­kli­dę. Vi­suo­met mė­gau do­mė­tis se­no­ve, ypač žavėjo mongolai ir jų spe­cifinis gyvenimo būdas. Be abejo, labiausiai grožėjausi mongolų žirgininkais ir raite­liais. Didžiau­sias Čingischano ginklas buvo žirgas. Mongolai garsėjo sugebė­jimu kovoti ir taikliai šaudyti iš savo ypatingo nedidelio, bet labai galingo lenktojo lanko. Ir tą darė žirgui, kuris lekia visu greičiu, ant nugaros! Susižavėjimas šiais dalykais buvo priežastis išmokti šaudyti.

– Kuo uni­ka­lus Jū­sų šau­dy­mas?

– Aš šau­dau au­ten­tiš­ku mon­go­liš­ku sti­liu­mi, kai lan­ko tem­plė šū­viui tem­pia­ma su spe­cia­liu žie­du – kab­liu, o ne pirš­tais.

– Ar daug žmo­nių už­si­i­ma to­kiu ne­įpras­tu spor­tu?

– Ma­no nuo­mo­ne, šiuo spor­tu už­si­i­ma ga­na ma­žai žmo­nių. Tik­riau­siai to­dėl, kad šis spor­tas itin su­dė­tin­gas. Aš kar­tu su sa­vo ko­le­go­mis la­bai no­riu iš­po­pu­lia­rin­ti šią įdo­mią spor­to ša­ką Lie­tu­vo­je, to­dėl sten­gia­mės su­teik­ti vi­sas są­ly­gas tiems, ku­rie trokš­ta su tuo su­si­pa­žin­ti ir tap­ti pui­kiais šau­liais.

– Kaip pa­ti ver­ti­na­te sa­vo šau­dy­mą?

– Esu ge­ra rai­te­lė, bet kol kas daug ne­pa­ty­ru­si šau­lė. No­rint įval­dy­ti šį me­ną rei­kia ne­ma­žai lai­ko ir pa­stan­gų. Nie­kas ne­at­si­tin­ka per vie­ną die­ną ar sa­vai­tę. Tačiau su kiekvienu šūviu artėju prie dienos, kada galėsiu laikyti save puikia lankininke.

– Ar šiam spor­tui rei­kia spe­cia­lių są­ly­gų?

– Ži­no­ma, kad taip! Rei­kia tin­ka­mos vie­tos, o svar­biau­sia – tin­ka­mų, sta­bi­lių ir tre­ni­ruo­tų žir­gų. Nes strė­lės švil­pi­mas at­bai­dy­tų ne­pa­ty­ru­sį žir­gą. Taip pat rei­ka­lin­gas spe­cia­lus lan­kas. Il­gie­ji tra­di­ci­niai lan­kai šiam spor­tui tik­rai ne­tiks. Bū­ti­nas ma­žes­nis, kom­pak­tiš­kas, bet kar­tu ir ga­lingas lan­kas. Šau­dy­mui svar­bi ir tin­ka­ma vie­ta – bet koks lau­kas ne­tiks. Žir­gas tu­ri bėg­ti per ati­tin­ka­mo il­gio spe­cia­liai jam pa­da­ry­tą ko­ri­do­rių, kad rai­te­lis ga­lė­tų kon­cen­truo­tis į tai­ki­nius, ku­rie di­de­liu žir­go bė­gi­mo greičiu pra­skrenda pro šalį.

– Ar esa­te pa­ty­ru­si trau­mų?

– O, taip! Spor­tuo­da­ma su žir­gais esu pa­ty­ru­si skau­džių kri­ti­mų, lū­žių, net­gi te­kę iš­kęs­ti ke­le­tą ope­ra­ci­jų, kad lū­žę kau­lai ga­lė­tų su­gy­ti. Jo­ji­mas žir­gais – eks­tre­ma­lus už­si­ė­mi­mas.

– Ar šią veik­lą tik­rai ga­li­ma pri­skir­ti spor­tui?

– Ne ga­li­ma, o tie­siog bū­ti­na! Šiuo me­tu Eu­ro­po­je ši spor­to ša­ka ga­na sparčiai populiarėja, vyksta šios srities varžybos. Tikiuosi, kad vieną dieną jose dalyvausiu ir aš.

– Kaip šei­ma, ar­ti­mie­ji ver­ti­na to­kį lais­va­lai­kio lei­di­mo bū­dą?

– Ar­ti­mie­ji ma­ne vi­sa­da pa­lai­ko. Juk svar­biau­sia ei­ti sa­vo ke­liu, tad jie ger­bia ma­no pa­si­rink­tą gy­ve­ni­mo bū­dą. Tuo la­bai džiau­giuo­si.

– Ar ga­li­ma teig­ti, kad Jū­sų ho­bis ta­po dar­bu?

– To aš ne­va­di­nu ho­biu. Žir­gai – ne­pa­gy­do­ma li­ga iki pat gy­ve­ni­mo ga­lo. Pa­su­kus ši­tuo ke­liu jo­kia ki­ta veik­la ne­at­ro­dys to­kia ža­vi kaip ši.