Pelkių salų žmonės
Kadaise tai būta tikrų su juodo vandens akimis ir raudonų bruknių aplipusiais kupstais, kurių viduryje susirangusios rudens vėsumoje gulėdavo nebevikrios gyvatės, pelkių. Vėliau į pelkių aukštumėles, gūbrius ėmė skverbtis žmonės, per durpžemį rąstais ir žabais klodami kelius. Tarpupelkėse kūrėsi didelės lietuvių sodybos, o pelkių pakrūmiais ir jų salose nuo seno gyveno lybiai, save vadindami latviais - medžiotojai, žvejai, būrėjai, mokėję gydyti žmones ir gyvulius. Šiaurinėje šių pelkynų pusėje, prie Vydaučių pelkės šono gyveno toks Šimas, audėjas, žolininkas. Jis pažinojo atskirai kiekvieną šios pelkės gyvatę, vadindavo jas vardais. Po karo netoliese statė cemento gamyklą, tad atvažiavusios rusės moterys eidavo į Vydaučių pelkę brukniauti. Kur žengdavo rusės moters koja, tą vietą Šimas šlakstydavo švęstu vandeniu...
Pietinėje šio krašto pusėje, Tyrelyje, vienoje jo saloje stovėjo dideli, pajuodusių rąstų sienomis ir stogais sulig žeme - aitvarų buveinė - pastatai. Ten gyveno Daugmaudžiai - tikri šių vietų gyventojai. Siuvėjas ir kraštotyrininkas Matas Slančiauskas kaip tik rašė, kad čia, Tyrelio švendrynuose gyveno toks vaikis, vardu Plikių Plikelis. Pagal Slačiausko aprašymą tas švendrynų Plikių Plikelis yra visiškai panašus į jau beveik pagautą sniego žmogų.
Už Kruopių miestelio į pietus, link Žarėnų - Latvelių yra dvi beveik greta einančios Karniškių ir Girkančių pelkės. Girkančių pelkėje iki šiol galima užtikti senovinę kūlgrindą, o Karniškių pietinėje dalyje, vienoje aukštumėlėje, iki kurios reikia eiti per minkštus ir baltus kiminų kupstus, paskui prasibrauti per tankų, badantį ir draskantį drabužius eglynėlį, perlipti sutręšusių alksnių krūvas ir staiga išvysi didelį, seną sodą. Sodo viduryje iki šiol matyti išlikę namo pamatų akmenys ir supuvę rąstai. Čia kadaise gyveno Andriejus Kalendra.
Pradžių pradžia
Andriejus Kalendra 1885 metais gimė ir augo Rygoje, kur gyveno jo tėvai. Baigė 4 gimnazijos klases, dirbo telegrafe, vėliau geležinkelio stotyje svėrėju, bet perskaitęs Levo Tolstojaus straipsnį „Koks yra mano tikėjimas?“, meta anuo metu tikrai gerą bei pelningą tarnybą ir įsidarbina vagonų fabrike paprastu darbininku.
1907 metais Kalendra rašo L.Tolstojui pirmą laišką, prašydamas paaiškinti rašytojo kvietimą - nesipriešinti piktam. Po antrojo laiško L.Tolstojus jam atsiuntė savo knygą „Dievo karalystė mumyse“.
Vėliau, nenorėdamas tarnauti kariuomenėje, stoja į laivyną, porą metų plaukiojo jūromis, gyveno Danijoje ir pramoko daniškai. Grįžęs vėl rašo Tolstojui, klausdamas, ar jam vykti į Kanadą pas duchoborus ūkininkauti. Matyt, L.Tolstojus jam patarė likti gimtinėje ir apie 1908 metus Andriejus Kalendra atsiranda prie Karniškių miškų, kur nusisamdo bernu pas vieną ūkininką.
Legendos
Buvo mūsų kraštuose toks siuvėjas Stanislovas Žiaurys. Jeigu dar setyniasdešimtmetis basas lakstydavo per sniegą, užsikeldavo koją ant sprando, rodydavo gimnastikos pratimus, kuriuos atlikdavo smetoninėje kariuomenėje ulonų pulke, tad jaunas aplakstė visą Žemaitiją ir nebuvo kaimo, miestelio ar vienkiemio, kurio žmonių jis nepažinotų. Tada jis ir paporino istoriją apie vieną tokį keistą bei neįprastą žmogų Andriejų Kalendrą. Esą, jis visai nevalgė mėsos ( kaimiečiai tuo netikėjo, nes siuvėją laikė dideliu pramanytoju ar netgi melagiu), su žmona miegąs tik vieną kartą metuose, lauką ariąs basas, sustabdęs arklius prirenka iš pelkutės saują kitą mėlynių ir uogos su duona esančios jo pietūs, augina didelį sodą, taip pat ne mūsų kraštų medį šilkmedžiu vadinamą, nors tikįs Dievą, bet nevaikšto į bažnyčią.
Man, paaugliui, tos istorijos atrodė labai įdomios, bet visa tai vyko kažkur toli, lyg tai kažkada senų senovėje ar prieš gerą šimtą metų. Iš tikrųjų, ką porindavo tas siuvėjas, ką kalte kaldavo man į galvą mama apie savo giminę, ką girdėdavau iš įvairių žmonių, visa tai dėjosi beveik mano paauglystės metais, beveik čia pat, ranka pasiekiama, nebuvau visiškas beraštis, galėjau tuos pasakojimus užsirašyti, tik viso to nepadariau.
- U, kokia stipri!
- Tai ko iki šiol tylėjai, kad moki kalbėti? - supyko tėvai.
- Nebuvo reikalo, - trumpai tarė sūnus.
...Galėjau užsirašyti apie Kalendrą, apie kitus tada girdėtus dalykus, dėdė yra pasakojęs apie medinį dievuką, kuris pas vieną kaimietį kabojo klėtyje ant sienos, kaip grūdų saugotojas, tik tada nebuvo reikalo. Dabar tas reikalas atsirado, bet praėjo tiek metų ir kur čia viską beatsiminsi...
Su matininkais
Kaip pasakoja Kalendros dukra Morta Kalendraitė - Jakutienė, dabar su vyru gyvenanti Kruopiuose, jos tėvui žemės darbai buvo visai neįprasti ir sunkūs. Tik Tolstojus mokė, kad žmogus turi gyventi iš savo rankų darbo, kad reikia dirbti žemę, tai Kalendra ir pasirinko ne pačią geriausią vietą, o Karniškių pelkės aukštumėlę, apaugusią mišku bei gabalą šlapios kemsynės, viso apie 16 hektarų. Šią vietą jis nusižiūrėjo dirbdamas kartu su matininkais, kuriems toks raštingas padėjėjas labai tiko. Čia jis nutarė kurtis visam laikui. Beje, jokių žemės dokumentų nesirūpino gauti, nes pasak Kelendros, žemė priklauso tam, kas ją dirbą.
Keista, tą patį ir dabar sako koks nors tūkstančio hektarų savininkas, kad žemė priklauso tam, kas ją dirba, norėdamas įsigyti dar antrą tūkstantį. Pagal teisybę tokiam žemės dirbėjui nepriklausytų nė dešimt arų, nes jis nė šakės, nė kastuvo nėra į rankas paėmęs. O sako tą patį...
Gyvenimas palapinėje
Pačioje pradžioje Andriejus Kalendra pasistatė iš šakų palapinę ir pradėjo rauti kelmus. Jam padėjo du draugai - tolstojininkai, ir trijulė pasivadino komuna. Komunarai - padėjėjai tai padėdavo Kalendrai, tai ilgėliau išvykdavo ir vieną kartą grįžę rado palapinėje jauną moterį - Moniką Rimeikaitę iš Kuisių kaimo. Tad palapinėje padėjėjams gyventi pasidarė nepatogu ir šie išvyko sau. Vėliau aplankę jaunąją porą, jau rado dukrelę, kuriai tėvas buvo sumeistravojęs iš medžio vaikišką vežimaitį su nupjautom iš rąsto ripkom vietoj ratukų.
Viena Andrėjaus Kalendros diena
Pasak dukros Mortos, tėvas visai nevalgęs mėsos, bet buvo labai stiprus. Vėliau jis tapo pačiu kiečiausiu vegetaru - nevalgė kiaušinių ir negėrė pieno. Palapinė - buvo pirmieji jaunųjų Kalendrų namai. Vėliau jis išrovė nedidelį miško plotą ir ten pastatė nedidelį namelį, kurio viduje likęs aukštėliau nupjautas kelmas buvo didelis džiaugsmas vaikams. Nuo kelmo jie šokinėdavo ant aslos. Tarp Altajaus tolstojininkų buvo tokia atmaina - rankininkai. Kalendra kaip tik iš pradžių toks ir buvo, nes neturėjo arklio ir viską dirbo tik rankomis.
Dar vienas įdomus dalykas. Tarp tolstojininkų būdavo dauguma inteligentų ir Altajaus komunose jų sudarė dauguma. Baigę aukštuosius mokslus Maskvoje ir Peterburge, net savo tarpe komunarai turėjo vieną astronomą. Tik inteligentai stengėsi neišsiskirti iš vietinių valstiečių, kuriems žemės ūkio darbai būdavo įprasti dalykai. „Mano tėčiui, - prisimena Morta Kalendraitė, - iškart buvo labai sunku, nemokėjo jis kaimiškų darbų, bet dirbo, ir tiek. Vėliau išmoko jis dirbti viską, ir darbai jam tikrai sekėsi.“
Kurmius - į Sibirą!
Juodą ir trąšią Kalendrų daržo žemę labai pamėgo kurmiai. Daržovės - pagrindinis Kalendros valgis, tad jis, nors labai gerbdamas visokius gyvius, užtektinai nuo jų kentėjo ir turėjo ką nors daryti. Nuo pelkės pusės jis buvo iškasęs griovį vandeniui nuo laukų nuleisti, tad Kalendra pagautus kurmius nunešdavo už to griovio, sakydamas:
- Aš jus tremiu į Sibirą!
Jis manė, kad kurmiai per iškastą griovį nebesugrįš į jo daržą. „Nežinojo tada tėtis, kad jį patį vietoj kurmių ištrems į tikrą Sibirą“, - liūdnai juokauja dukra Morta.
Zuikiai - didieji sodo niekdariai žiemomis įniko graužti jaunas obelaites. Tada Kalendra, pasivijęs per pusnis, vanodavo jiems šonus minkšta vanta.
Paukštelių obelis
Prie pirmojo, nedidelio namelio Kalendra tuoj pat pasodino obelį. Tos obels vaisiai buvo nepaprastai skanūs, tikras vaikų džiaugsmas. Tik žiūri vaikai, kad kažkas jų obelį per naktį gerokai apskainioja. Jie ir sako tėčiui:
- Tėti, kažkas vagia mūsų obuolius!
- Ne, vaikai, tai paukšteliai mūsų obuolius lesa.
Vaikai tvirtina, kad obuolius vagia kaimynų pusbernis. Kalendra vistiek laikosi savo:
- Tai paukšteliai skina obuolius.
Ta „paukštelių“ obelis auga iki šiol, ir jos nedideli obuoliukai iš tiesų yra labai skanūs.
Vėliau Kalendra užveisė didžiulį sodą, kad obuolių užtektų savo vaikams ir visiems „paukšteliams“. Jis sodino obelis ne skiepytas, o išaugintas iš sėklų . „Tik iš sėklos užaugusi obelis yra tikra“,- buvo įsitikinęs Kalendra.
Kalendros sode yra visko - įvairių obelų, kriaušių, slyvų ir aviečių sąžalynai, sodo pakraščiais ąžuolai, seni jazminų krūmai, alyvų išsiplėtojusios kupetos, senovinio kaimo gėlės ir visur aukštos žolės. Dabar sodo, kuriame gali ir pasiklysti, nebelanko niekas, tik visais pakraščiais matyti šernų paknaisiota. Mėnesėtom naktim seną sodą lanko orūs ir neskubrūs briedžiai. Visiems užtenka ir dar lieka Kalendros obuolių.
Pėsčiomis paskui arklį
Kai kas iš Altajaus tolstojininkų - komunarų nelaikydavo arklio ir juo nedirbdavo. Jie nepripažino ant savo galvos viršininkų ir patys niekam neviršininkavo, jokios valdžios, išnaudojimo. Arti lauką arkliu - tai jau būtų arklio išnaudojimas. Tad žemę dirbo tik rankomis.
Beje, Altajaus „selsovietčikai“ uždėdavo dideles prievoles ir rankininkams, neretai atimdami visą išaugintą derlių iš kastuvu sukastų ir apsėtų stačių šlaitų ar tolimų taigos jelanių, kur niekas niekada nedirbo ir nesiruošė ten dirbti.
Kalendra laikėsi pagrindinių tolstojystės priesakų - nesipriešinti blogiui, aukotis, mylėti visus žmones, nedaryti to, ko nenori, kad tau tą darytų kitas. Gyvenimą keisti reikia ne iš išorės, o tik nuo kiekvieno vidinio darbo su pačiu savimi. Nors Žarėnų klebonui ir nepatiko Kalendros tolstojiško gyvenimo ir mąstymo būdas, bet šiaip jie, vis pasiginčydami, neblogai tarpusavyje sutarė. Jie abu įsteigė kooperatyvą, ir čia abiejų nuomonės sutapo, kad nebus pardavinėjami svaigalai. Kalendra buvo lyg koks buhalteris, o taip pat iš Šiaulių parveždavo prekes. Kelias nuo Žarėnų - Latvelių iki Šiaulių neartimas, bet Kalendra eidavo paskui vežimą pėsčias, kad arkliui nebūtų per sunku.
Visos valdžios - blogos
- Kaip Kelendra žiūrėjo į valdžią? - klausiu Mortos Kalendraitės-Jakutienės.
- Mano tėtė sakydavo, kad visos valdžios yra blogos.
Aš net pašokau iš to pasitenkinimo. Va, atrodo, kad čia pat, priešais sėdi Andriejus Kalendra ir kalbasi su manimi. Ir galvoja lygiai kaip ir aš: visos valdžios yra blogos, tai gryna teisybė!
Kalendra pasiėmė žemės tiek, kiek jis pats jos gali apdirbti, bet netvarkė jokių žemės nuosavybės dokumentų, jokių popierių. Žemė yra mano, sakydavo jis, tad kas turi teisę ją man dar kaip nors skirti ar neskirti. Laimei, jo brolis tuomet buvo Šiaulių apskrities viršininkas ir patyliukais, Andriejui nežinant, sutvarkė žemės nuosavybės dokumentus. Jokių žemės mokesčių Kalendra taip pat nemokėjo, vėl brolis, apskrities viršininkas, sumokėdavo tuos mokesčius.
Visai kitaip tuo pat metu gyveno Altajaus tolstojininkai. Prie caro valdžios jie dar galėjo neiti į kariuomenę, nemokėti mokesčių, turėti savo, o ne valdiškas mokyklas, skaityti jiems tinkamas knygas. Tik stojus tarybų valdžiai, kai tolstojiškos komunos turėjo lyg ir tikti naujajai valdžiai, viskas labai smarkiai pasikeitė. Komunarai tuoj pajuto visą tos valdžios žiaurumą ir baisumus. Vietiniai aktyvistai, čekistai, maži ir dideli valdininkai trėmė, šaudė, kankino, atimdavo visą turtą, derlių, marino badu, uždarė mokyklas. Gal persekiotojai butų buvę kiek nuolaidesni, jei tolstojininkai būtų kiek pasipriešinę, bent pakėlę balsą. Ne, mirtinai lupo kaimynas aktyvistas kaimyną tolstojininką, negana to, dar nuogą sniegu, pririšęs virve prie arklio uodegos, valkioja kaimo gatvėmis, o šis rėkia: „Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro!“
Žino ką daro, nes vakarais iki pat išnaktų jam ir kitiems tokiems šiek tiek raštingesnis aktyvistas prirūkytame ir prispjaudytame „selsoviete“ skaito VKP(b) trumpąjį kursą, kur visai netrumpai yra aiškiai išdėstyta ir paaiškinta, ką reikia daryti su kitaminčiais...
Kaimynai
Koks nors pasakojimas, jeigu jis yra bent kiek beletrizuotas, privalo turėti kokią nors konfliktinę situaciją, kitaip jis atrodys tarytum išgalvotas, netikras. Kalendrų šeimoje be tėvų dar buvo septynetas vaikų. Nejaugi jie visi ir buvo tokie angeliukai, kad tėvas jų nepabartų ar nepaimtų diržiuko? „Ne, - sako abi dukros – Sofija ir Morta, - nebausdavo mūsų, o gražiuoju pamokydavo. Buvo labai darbštus ir sakydavo, kad tik darbas žmogų daro gražų...“ Negali būti ir, nesutikdamas su Kalendros dukromis, nutariau surasti kokį žmogų iš Žarėnų apylinkių, kuris patvirtintų, kad Kalendra irgi su kuo nors buvo bent kartą susipykęs, susikivirčijęs, pasakęs blogesnį žodį. Ieškau tokio žmogaus po šen bei ten išlikusius vienkiemius. Šiose apylinkėse seniau valdžia nebuvo visiški bepročiai, kaip Joniškio ar Akmenės rajonuose, kur nušlavė alei vieno vienkiemius. Surandu virš septyniasdešimt metų dar gana vikrų žmogų Leoną Skėrį ir jaunesnį vyrą, jėgerį Gvidą Jarušauską, gerai pažinojusius Kalendrą.
Šie taip pat, kaip susitarę, tvirtina tą patį. Kalendra nėra blogo žodžio pasakęs kaimynams ar baręs savo vaikus. Ši vieta, kur kūrėsi ir gyveno Kalendra, vadinosi Senlaukio kaimu, kur buvo dar pora kaimynų. Naujakurio sodyboje kartais dingdavęs tai vienas, tai kitas daiktas, koks nors ūkio padargas. Namiškiams neramu, kažkas vagia ir taip jų visai negausų turtą. „Gal tam žmogui šio daikto labiau reikia, negu man“,- sakydavęs Kalendra. Pagaliau vienas kaimynas ėmėsi didinti savo žemių plotą, keldamas tvorą Kalendrų link. Perkelia tvorą į Kalendros pusę. Šis tyli. Vėl priartina tvorą. Niekas nieko nesako. Ant galo pastatė tvorą visai po Kalendrų langais. Ir vieną dieną nebeiškentė tvoros kilnotojas, atėjo pas Kalendrą ir sako:
- Negerai padariau, kaimyne, - ir atsikėlė tvorą į senąją vietą.
Šiaip aplinkiniai kaimynai, žmonės labai mėgdavo ateiti pas Kalendras pasikalbėti.