Sentikiai teigė, kad caras yra pats Antikristas, tad Vladimiras ieško sau bendraminčių, netrukus jų suranda ir prie visų pasako, kad daugiau netarnausiąs Antikristui, o tik pačiam Dievui. Tokio kazokų nepaklusnumo čia dar nebuvo, tad kyla didelis triukšmas, vietinė kazokų vadovybė nebežino ką daryti ir iš Orenburgo pasikviečia generolą Perovskį.
Šis vienas to reikalo taip pat nesiryžta spręsti, o pasiima kartu dar kelis generolus, pravoslavų cerkvės aukštus pareigūnus ir visi kartu įkalbinėja kazokus, jog šie atsisakytų savo žodžių. „Netarnausim Antikristui!“ – užsispiria penki kazokai, ir generolai su protopopu siunčia raštą pačiam carui. Šis uždeda ant rašto rezoliuciją: „Bausti“. Bausmė – 3 000 lazdos smūgių, vedant kazokus per kareivių rikiuotę. Po 500 smūgių du kazokai miršta, o likę trys pusgyviai vežami į karo ligoninę, kad, juos pagydžius, vėl būtų galima tęsti bausmės vykdymą. Dar vienas kazokas miršta ligoninėje, o likusių dviejų – V. Tregubovo ir Aleksejaus Kiseliovo – pasigaili: juos, sukaustytus grandinėmis, varo pėsčius penkiolikai metų katorgos darbams į Irkutską.
Po dvidešimt penkerių metų apie V. Tregubovo gyvenimą viename slaptame Altajaus skite buvo rašoma knyga „Stebuklinga apysaka“, – iš jos ir žinome kai kuriuos čia pasakojamus įvykius.
Varomi į Irkutską jie sutinka vieną žmogų, kuris moko katorgininkus, ką reikia daryti, kad šiems pasisektų pabėgti. Vėliau, lyg atsitiktinai, kai buvo tremiami dar kartą, kazokai vėl sutinka tą patį paslaptingą keleivį. Tik vėliau V. Tregubovas suvokia, jog sutiktasis keleivis išvaizda, amžiumi buvo visiškai panašus į Jėzų Kristų. Taip abiem nuteistiesiems pavyksta pabėgti ir jie po kurio laiko laimingai pasiekia savo namus. Čia, Uralo miškuose, bėgliai įkuria skitą, bet vienas kaimietis juos įskundžia valdžiai, ir V. Tregubovas antrą kartą atsiduria katorgoje, vėl Irkutske. Tada bėga antrą kartą. Dabar bėgliai nutaria išvykti kur nors toli, į Kaukazą, gal į turkų žemę, Ukrainą.
Pirma siunčiamas žvalgas, kad surastų tą palaimingą žemę, Baltųjų Vandenų Šalį. Ir suranda – tai Altajus, kur po ilgų klajonių bėgliai ir atsiduria. Čia jie, sentikiai, stato namus su aukštom ir aklinom tvorom, klėtis, turi savo skriptoriumą, – mūsų dienomis jis vadintųsi lyg ir kokia knygų leidykla. Tik sentikių knygos yra rašomos ranka, erelio plunksna, gražiomis, įmantriomis senoviškomis slavų raidėmis. Kartais medžiotojai ar šiaip atsitiktiniai žmonės pastebėdavo taigoje įsikūrusius bėglius. Žinia, kad kažkur Altajaus gūdžiuose, atkampiuose tarpekliuose gyvena žmonės, pasiekė ir valdžios pareigūnų ausis. Ne vieną kartą ginkluoti kareivių būriai užpuldavo skito gyventojus, bet jiems pavykdavo laiku pasprukti.
Ne veltui sibiriečiai sako, kad toliau padėsi, arčiau pasiimsi. Toli už snieguotų viršūnių, už ledo laukų paslėpti skitai sunkiai buvo surandami ir svetimą žmogų ten iš anksto pastebėdavo. Skito gyventojai greitosiomis pasiimdavo su savimi pačius vertingiausius daiktus: ranka rašytas senovines knygas, ikonas, o kitką – tvirtus maumedžio trobesius su visa manta – padegdavo, tam reikalui visada prie namo sienos būdavo sukrauta krūva sausų šakų.
Bėgliai susirenka jau kažkelintoje vietoje, kuria tvirtą, ilgalaikę buveinę, turi net nedidelę vario liejyklą. Varis reikalingas knygoms papuošti, padaryti joms tvirtus ir įmantrius užraktus. Pačių knygų viršeliai taip pat ne paprasti – iš čia pat vaikštinėjančių maralų gerai išdirbtos odos. Bet vieną kartą gausi karinė komanda apsupa skitą, ir dabar V. Tregubovas suimamas jau trečią kartą. Vedamas į Bijsko kalėjimą jis vėl pabėga, dabar jau visam laikui. Daugiau nei jo, nei iš naujo sukurtos bendruomenės niekas neberanda.
Valsčiaus viršaitis, kurio karinis būrys paėmė į nelaisvę skito gyventojus, rekvizuoja rankraštines knygas. Tiesa, vėliau tas knygas jis visai nebrangiai parduoda kitiems sentikiams, nors ir tada jos nepigiai kainavo.
Apie V. Tregubovo gyvenimą vėliau sužinome iš jo palikto rankraščio, kur minėti įvykiai baigiasi antru pabėgimu iš Irkutsko katorgos. Kas buvo po to, gauname žinių iš kitų šaltinių. O kas dėjosi po paskutinio, trečio, pabėgimo – lieka tik spėlioti.
Susitikimas
Ant aukštų Ust Semos valgyklos medinių laiptų pats su savimi galynėjasi keršabarzdis seniokas. Nors šiuo metų laiku saulė tiesiog tirpdo Katunės pakraščių akmenis, jis dėvi vatinuką, kreivai uždėtą žieminę kepurę, o prie diržo mediniame dėkle maskatuoja ilgas, beveik siekiąs kelius, peilis. Iš pradžių aš pašiepdavau čionykščius vyrus, kam jie nešioja peilius, anot jų, tinkančius eiti ant meškų, nors daugelis jų meškos ir akyse nėra regėjęs.
Su peiliais prie šono (ir su kambarinėm šlepetėm) vyrai vaikšto po kaimą, eina į svečius, partinį susirinkimą, už tvartelio – visur. Tik kažkaip pats nepajutau, kaip pradėjau taip pat nešioti peilį, kurį man už tris rublius pardavė tokia moteriškė, kurios vyras grasinosi, kai jam šioji neduodavo pinigų atsipagiriojimui, pasipjauti. Net vykstant atostogų į Lietuvą man prie šono mataruodavo peilis, nukaltas iš kietų traktoriaus guolių, ir ilgai nesuprasdavau, kodėl koks nors sutiktas žmogus stengdavosi laikytis nuo manęs kuo toliau, o staiga užkalbintas atšlydavo į šalį.
Kartą, grįžtant atostogų, naktį du įkaušę vyrai Rygos autobusų stotyje be mažiausio preteksto siūlėsi duoti man į sprandą. Aš kaip tik laiku praskleidžiau savo brezentinės striukės skverną, ir jų žvilgsniai sustingo ties mano peiliu, didumo kaip lietuvio kaimiečio kiaulaskerdis (pas mus jį vadina dunciu). Akimirksniu jų ketinimai keičiasi, jie ima mane vadinti draugu, bičiuliu, broliu ir dar siūlo išgerti kartu su jais. Tuo pat metu pasipasakoja savo nesudėtingo gyvenimo neišgalvotas biografijas.
Štai, vakar gavę algą, pakeliui į namus užsuko pas lyg ir pažįstamas moteriškes ir dabar sliūkina visai tuščiom kišenėm pas savo piktas ir karingas žmonas. Manė apturėsią bent šiokią tokią kompensaciją ir sielos atgaivą už prarastus pinigus, kai pamatė mane vieną tuščioje bei tamsioje autobusų stotyje, ir še tau, kokia nesėkmė!..
Šiandien kaip tik pasitaikė tokia sėkminga ir reta diena, kai į valgyklą atvežė midaus. Midus – stiprus gėrimas, tad vieno butelio iš pradžių atrodo lyg ir mažai, o du – jau per daug.
Pagaliau gerai įkaušęs seniokas ryžtasi ir, atsiplėšęs nuo mėlynai dažytų turėklų, pasileidžia vis greitėdamas laiptais žemyn, ir jeigu ne aš, būtų tiesiu taikymu niurktelėjęs į stiprią Katunės srovę.
Iš po vešlių antakių senis kurį laiką gręžioja mane mažomis akutėmis ir nelauktai siūlo:
– Ei, vyre, einame į valgyklą, dar truktelėsime!
Buvau pasiruošęs griežtai ir trumpai atsisakyti, bet kažkaip netyčia išsprūdo:
– Eime…
Senis geria jau nebenorėdamas, o kad reikia, vis mini, kad turįs prie Belajos upės didelį bityną, dar murmėjo apie kažkokias knygas, bet aš jo nebeišklausiau iki galo, nes į valgyklą įpuolęs paauglys lyg skerdžiamas subliuvo:
– Autobusas!
Visi kaip paklaikę vienu tuntu išgarmėjo pro storu veltiniu apkaltas ir stiprių spyruoklių prilaikomas duris, vienoje rankoje laikydami kelionmaišius, o kai kas ir paprastą maišą, kitoje – nebaigtą gerti midaus butelį, ir puolė laiptais į apačią. Per tą laiką, kol sėdėjome valgykloje, laiptai tapo dvigubai aukštesni, be to, dar pavojingai siūbavo. Autobusas stovėjo gal minutę, tad kas nespėjo į jį įsigrūsti, paliko laukti kito, kuris teoriškai turėjo čia vėl stabtelėti po dviejų dienų apytikriai tokiu pat laiku.
Archeografas Pokrovskis žino, ko ieškoti, tik nežino kur
Apie 1961–1962 metus, kai mes visą laiką alkani bastėmės po Baščelako, Korgono, Anujo ir kitų kalnagūbrių juodąją taigą, archeografas Nikolajus Pokrovskis triūsė Maskvos ir Novosibirsko muziejų požemiuose, kilnodamas tonas senų rankraščių.
Archeografas – savanoriškas katorgininkas, kuris ištisus mėnesius ar metus sklaido sulipusius senų knygų puslapius ir, nepraleisdamas nė raidelės, turi perskaityti gausybę kanceliarinių knygų, kol vieną dieną suranda kokią mažytę nuorodą, vedančią jį prie ieškomo dalyko. Tik dažnai visai neaišku, kas yra tas ieškomas dalykas ir kur jis yra. Tai tas pats, jei taigoje užtiktum prieš mėnesių mėnesius įspaustas žemėje pėdas, iš kurių reiktų nustatyti, kas, kur, kada ir ko šiuose kraštuose vaikštinėjo.
Iki šiol senų rankraščių ir knygų tyrinėtojai manė, kad jų reikia ieškoti tik Šiaurėje. Vėliau senų raštų kai kas užtiko jau ir Vakarų Sibire – Tiumenėje, Tobolske. Buvo šiokių tokių žymių, jog senoviškų knygų galėtų būti ir Altajuje. Kiekvienais metais archeografas N. Pokrovskis rengdavo ekspedicijas į kalnus, po juodąją taigą, vildamasis rasti skriptoriumą – viso gyvenimo archeografo svajonę ir tikslą. Bet sutiktieji senukai atkakliai ir vieningai teigė, jog jokių senų knygų ir akyse neregėjo, jų čia nesą ir nebuvo, skaitą tik šiuolaikinius laikraščius bei žurnalus, nieko negirdėjo apie kažkokį skriptoriumą, esą mažai raštingi, visiškai nesidomi jokiomis senovėmis, o save laiką paprastais tarybiniais piliečiais.
Beje, pačiame tolimiausiame bityne kur nors prie Korgono belokų, piemenų trobelėje prie aukštikalnių ežerų, sukiužusioje zaimkoje juodojoje taigoje, visur matydavau laikraštį „Krasnaja zvezda“. Kodėl čia visi taip mėgo ir skaitė tą laikraštį – neaišku.
Ieškotojai archeografai buvo įsitikinę, kad tikras, klasikinis sentikis būtinai augina vešlią barzdą, negeria degtinės ir nerūko. Šitas išankstinis sentikio portretas tyrinėtojus dažnai nuvesdavo į aklavietę.
N. Pokrovskis vėliau apmaudavo, kad kai kurie jo sutikti senukai, kurie dėjosi nieko neišmaną apie senas knygas, rankraščius, sentikystę, buvo kaip tų retų knygų perrašinėtojai, jų savininkai, o vienas jų, iš pažiūros ir būdo toks paprastutis senelis, kokių sutiksi visur, turėjo skriptoriumą ir keliasdešimt šešiolikto ir septyniolikto šimtmečio knygų. Jis pats knygas įrišdavo iš naujo, taisydavo varinius užraktus, perrašydavo sugadintus puslapius.
Kartais mokslininkas būdavo visai netoli paslapties įminimo – tereikėjo štai šiuo vos įžiūrimu takeliu pasukti į dešinę, o kitur slėniu paėjėti pirmyn gal kokį pusdienį, kartais ilgėliau apsistoti vienoje vietoje, apsižvalgyti arba, atvirkščiai, paskubėti. Bet užteko su kaupu ir to, ką surado. Nors lyg ir pačią mažumą, bet N. Pokrovskis ir iš tos mažumos užsidirbo mokslų kandidato vardą, o netrukus gavo ir daktaro laipsnį.
Mes žinome kur, bet nežinome ką
Kartą, ieškodamas raudonosios šaknies, užkopiau į pačios Krisanichos, vieno iš Baščelako kalnagūbrio belokų, viršūnę. Pasirodo, jog jau iki manęs čia šeimininkavo meškos, savo stipriomis letenomis traukusios iš žemės labai saldžią ir skanią raudonąją šaknį. Raudonoji šaknis botanikų dar neaprašyta, už tai ją gerai žino aplinkinių kaimų, skitų, bitynų senukai. Kai susiruošdavau į kalnus, jie prašydavo tos šaknies parnešti. Raudonoji šaknis ilgaamžiams buvo geriausias vaistas iš geriausių – kitokių gydomų žolių – o tokių čia augo į valias – nepripažino.
Dabar nuo Krisanichos beloko apvalios viršūnės aplink matau vienintelį tikrą keržakų kraštą, ieškojimų pradžią ir pabaigą. Kaip gerame miškų žemėlapyje matau taigą – visokią: šiaurės pusėje visai žemai reti drebulynai, šviesūs beržų gojeliai, už jų gūbriuotos stepės su pernokusiom laukinėm žemuogėm ir iki pat horizonto sidabrinės spalvos kiečiais banguojanti sausa lyguma, o į kitą, kalnų pusę, stovi šimtamečiai žaibų nutrankytom viršūnėm maumedžiai, žydinčių laukinių lelijų jelanės su ten besiganančiais maralais, kiek aukščiau žiemą vasarą tamsi kėnių taiga, žolės, aukštumu lenkiančios raitelį, laukinių bičių drevės, meškų guoliai ir žvėrių bei žmonių suminti slapti takai. Netoli sniego – drūti, kankorėžiais aplipę kedrai, gausūs lediniuoti upeliai, retos medžiotojų trobelės. Dar akmenų slenkančios upės – kurumai, raudonoji, auksinė šaknys, sniego ir ledo laukai. Viršūnė.
Šių kalnagūbrių – Baščelako, Anujo, Korgono, Tigireko ir kt. – pirmieji gyventojai sentikiai bėgliai tarėsi radę žemėje rojų. Visko čia buvo pilna – žvėrių, paukščių, žuvies, laukinių bičių, vaistinių ir valgomų augalų, miško uogų, kedro riešutų – rink iki gyvenimo galo, vis tiek visų nenurinksi; juodžemis mažiausiai metro storio, nėra ponų, valdžia nespaudžia, o jei ir kiek spaudžia, tai pačią mažumėlę… Bet praeina kiek laiko, ir sentikiai jau nerimsta, slapčia renkasi savo maldos namuose prie žvakių šviesos ir variu kaustytų ikonų – tariasi, ką pasiųsti į žvalgybą, kad rastų taką į dar geresnę žemę.
Vieną tamsią naktį visos šeimos išeina link belokų, brenda per kalnų upes, lipa sniego laukais, byrančiais akmenynais – kurumais, vis tolsta ir tolsta nuo Altajaus, kol po ilgų klajonių atsiduria Gobio smėlynuose, kur vandenį regi tik miražuose. Pakelėje nuo ligų, bado, laukinių ordų, troškulio lieka gulėti vyrai, moterys, vaikai, o vieną dieną paskutinis likęs gyvas vedlys senolis, pajuodęs ir išdžiūvęs saulėje, virš juodų smėlynų mato ežerą, jo viduryje salą, girdi varpų skambesį ir regi vandens paviršiumi link jo tyliai skriejantį luotą su jame stovinčiais vienuoliais…
O štai kas buvo kiek vėliau pas mus, Lietuvoje. Praleisiu gyvenimą Altajuje, grįšiu į tėviškę. Beržėnų girininkija ir jos apylinkės – tai buvo tikra lietuviška Baltųjų Vandenų Šalis, tad ko ten negyventi. Bet ne, kaip tie sentikiai ieškotojai vis ėjome ir ėjome iš vieno Lietuvos krašto iki kito, kol pagaliau apsistojome Naujojoje Akmenėje, tame lietuviškame Gobyje…
Pasak vietinių gyventojų, iki revoliucijos jie gyveno sočiai ir pasiturimai. Kai pilietinio karo metais nebuvo deguto, vežimų ašis, kad geriau riedėtų, tepdavo sviestu. Įsitvirtinus valdžioje bolševikams, negausūs šio krašto gyventojai – bitininkai, medžiotojai, retų akmenų ieškotojai, kedro riešutėlių rinkėjai – beveik visąlaik būdavo alkani. Nors aplink, tik ištiesk ranką, rasi brangakmenių ir pusiau brangakmenių, vien raudonoji šaknis kainuoja daug ir labai daug, maralų pantų vertė tolygi aukso kainai, rečiausių augalų medus. Negana to, mes tada apie tai nieko neišmanėme, užėję kur nors tamsioje taigos kertelėje pasislėpusį bityną ar zaimką, pamatydavome lentynėlėje ant sienos storas, ranka rašytas knygas, kurias šeimininkas, pasirodžius svetimam žmogui, užtraukdavo kartūnine užuolaida.
Dabar tokia knyga kainuotų milijoną. Rublių? Litų? Dolerių? Gal kiniškų ar japoniškų pinigų? Tik viso to šeimininkas – akmenų, retų šaknų, pantų, neįkainojamų knygų – būdavo alkanas. Mes taip pat. Visą laiką. Nors bitynuose, zaimkose mus visada pavaišindavo ką tik iš korių išsuktu šiltu medumi. Išgeri tokio beveik juodo nuo čionykščių žolių medaus didelį aliumininį puoduką, dar pakelėje prisiskini čeremšos ar kitokių valgomų žolių ir pats stebiesi, kad esi be įprasto riebaus lietuviško maisto gyvas, sveikas, stiprus ir greitas.
Kur nors už gero pusšimčio kilometrų nuo kaimo pavasarį sužėlęs (tokią kilmiavietę vienas nuo kito labai slėpdavo) sultingas čeremšynas, juodojoje taigoje užtikta kurtinių tuoktavietė, šviežios maralo pėdos mus jaudindavo kur kas labiau už visus kitus nevalgomus šio krašto turtus kartu sudėjus.
Man ką tik pradėjus dirbti girininku, priskyrė du eiklius jojamus arklius. Dabar tai būtų kaip dvi lengvosios personalinės mašinos. Gavau senovišką apynasrį, papuoštą gal pora kilogramų sidabrinių stambių kniedžių. Taip pat norėjo duoti ir senovišką, panašų į skitų laikų balną, kokį vėliau mačiau Bijsko ir Barnaūlo muziejuose, visą išgražintą vėlgi sidabru. Tik tokį senovišką balną man imti buvo ne „unoras“ ir paprašiau duoti šiuolaikinį, fabrikinės gamybos. Tą pasidabruotą apynasrį aš nakčiai pamaudavau ant tvoros, – nors būta čia visokių žmonių, jo niekas nepavogė.
Šiek tiek vėliau, dirbant kitoje, Ak Tašo girininkijoje, Baratolo aukštikalnėje Novosibirsko archeologai kasinėjo hunų kapinyną. Tokių kapinynų (vienas buvo mūsų darže) – skitų, hunų ir kitų tautų – mūsų girininkijos ribose galėjai užtikti visur. Kartą archeologinės ekspedicijos vadovė per savo žmones man perdavė, kad atvykčiau, – padovanosianti gerai išsilaikiusį hunų vado peilį. Nenuvykau, nes ta vasara buvo labai sausringa, reikėjo gesinti visąlaik taigoje kylančius gaisrus...
…Aštuoniasdešimtmetis senukas Smetaninas, kaip vėliau sužinojau, laikęs visą biblioteką rečiausių šešiolikto ir septyniolikto amžių knygų, iš kažkur gavo neįkainojamą lobį – maišelį kvietinių miltų. Tada jis, kai atjojome į jo zaimką, iš savo brangių atsargų atseikėjo ir mums apie porą kilogramų miltų…
Trobelė taigoje
Belajos upės aukštupys. Beje, beveik pusė Kalnų Altajaus upių vadinasi Belaja (Baltoji), o kita pusė – Kara (Juodoji). Likusios turi kitus pavadinimus. Jų yra kiekviename kalnagūbryje, tankiai po kelis vienodus pavadinimus, tad atsekti, kuri yra ta tikroji Belaja, pagal šį pasakojimą būtų bergždžias darbas. Vienoje jelanėje palikome savo arklius skainioti žydinčių pinavijų žiedų, o patys einame ieškoti tako. Be tako mes, žmonės, dar šiaip taip galėtume brautis per virtėlius, šokinėti nuo akmens ant akmens, bet arkliams reikėjo surasti bent šiokį tokį taką ar bent jo prisiminimą, – būtų tikusi ir meškų išbraidžiota šliūžė.
Palipęs ant didelio plokščio akmens žvelgiu aplinkui ir visai netoli, beveik po kojomis žemai matau nušienautą aikštelę, aplūžusių karčių tvorą, besiganantį arklį, žemą, neką aukštesnę už žolynus trobelę, daugybę bičių aviliukų ir žmogų kieme, besikuičiantį ant kirviu tašytų lentų stalo prie storų knygų. Aikštelė, bitynas, trobelė, daržas – įprastas zaimkos vaizdas, tik knygos man atrodo visai nerealus dalykas. Staiga senis sukrunta – pastebėjo mus, tad leidžiamės žemyn ir raiti įjojame į jo atsiskyrėlišką kiemą. Ant neobliuoto stalo nebematau nė vienos knygos, tik pastebiu kažkokius man nepažįstamus įrankius. Kaip vėliau sužinojau, tai būta prietaisų, kuriais daromi įspaudai odiniuose knygų viršeliuose. Ir kaip nustembu atpažinęs tą patį anąkart įkaušusį senioką, su kuriuo šauniai vaišinomės Ust Semos valgykloje ir kuris, džiūgaujant visiems keleiviams ir man taip pat, atsiliko nuo autobuso.
– Labas! – lipdamas nuo arklio šūkteliu. – Štai kur mes vėl susitinkame!
Senis kaip pro šautuvo taikiklį žiūri į mane ir sakosi, jog jaunuolį (jaunuolis – tai aš) matąs pirmą kartą gyvenime.
Senio pati, dviem tamsiom skarelėm apsigobusi galvą, nieko nesakydama ir nežiūrėdama į mus, tarkštelėjo puodšakėmis ant stalo didelį špižinį dubenį maralo mėsos, stambiais gabalais suraikytos duonos, tamsaus korių medaus ir gilią lėkštę sūdytos čeremšos. Tik po kurio laiko pakėliau galvą apsižvalgyti ir pamačiau, kaip lentynoje, tamsiame trobos kampe, pro ne visai užtrauktos kartūninės užuolaidos plyšį blizga variniai storų knygų papuošalai. Šeimininkas žaibiškai pagavo mano žvilgsnį ir, vos spėjus pavalgyti, primygtinai pasiūlė:
– Man reikia joti į Baščelako Viršūnės kaimą, tai galiu jums parodyti kelią…
Nebuvau jam sakęs, kad mums reikia joti kaip tik į šį kaimą, tad supratau (o ko čia nesuprasti), jog esame visai nepageidaujami, ir teko sutikti su zaimkos šeimininko siūlymu. Pirma joja senis, o mes – vorele iš paskos. Taip prabėgo valanda, kita, ir aš suvokiau, kad mūsų vedlys jau seniai išsuko iš tikro tako ir dabar mus veda nežinoma kryptimi. Vienu metu užsižiūrėjau kažkur į šoną, ir pasijutome esą vieni. Susiūbavo aukštos žolės, šaižiai surėkė amžinai alkana kedrinukė, ir mus apglėbė tyla, kėnių taiga ir išblyškę nejudantys žolynai.
Kurioje pusėje yra Baščelako Viršūnės kaimas, mes maždaug žinojome, tad pernakvoję prie juodaisiais serbentais apžėlusio upelio kitos dienos pavakary įjojome į pritilusį, iš storų maumedžio rąstų suręstų trobų, pasislėpusį už aukštų aklinų tvorų, Baščelako Viršūnės kaimą.
Šį kaimą gerai žinojome, nes jis buvo mūsų girininkijos ribose. Čia visi lig vieno gyventojai – užkietėję sentikiai. Kiekvienoje troboje, jeigu buvai įleistas pro storų maumedžio lentų vartus, ant sienų galėjai išvysti senas, dar iš Pomorės krašto atsineštas ikonas, ant stalo atviroje vietoje padėtą laikraštį „Krasnaja zvezda“, jeigu gerai pažinojai sentikių (čia vadinamų keržakais) gyvenimą, galėjai paslapčia užmesti žvilgsnį į kampą, kur po kartūnine užuolaida nuo pašalinių akių buvo paslėptos senoviškos rankraštinės knygos. Tuo tarpu bežodės moterys, iki pat akių galvas apsimuturiavusios dviem tamsiomis skarelėmis, dėlioja ant stalo tik svetimam, ne saviškiui, skirtus indus, paprastus taigos valgius ir būtinai okrošką (lyg ir šaltibarščius) – iš nemažai laipsnių turinčios giros su čeremša, nuo ko pasijunti ne tik sotus, bet užsinori ir padainuoti…
Po dvidešimties metų
Nuo minėtų įvykių praėjo dvidešimt metų. Taiga smarkiai pasikeitė. Daugelio kaimų, bitynų neliko nė žymės, lyg į žemę prasmego zaimkos, tik aukštos dilgėlės dar ženklina tas vietas, kur stovėta trobų, susiglaudė kėniai virš žmonių ir arklių takų, sunyko buvę nors šiokie tokie mediniai tilteliai per siautulingus kalnų upokšnius ir ilgai tenka vaikščioti jų pakrantėmis, kol randi kiek ramesnę tėkmę, kad pasiektum kitą krantą.
Namų vietoje auga dilgėlės, kur juodoji taiga – kėnynai. Kitur, pagal šviesias ir žvirgždėtas kalnų upes, kur žmonių taip pat gyventa, dabar atrasi tik ištisą milžiniškų kanapių jūrą. Kartą pamečiau taką ir teko skverbtis pro kanapių sąžalynus. Mano brezentinė striukė nuo kanapių žiedadulkių liko visa geltona. Kadangi vakarėjo, tai kanapyne pasistačiau palapinę ir įlindau į ją miegoti. Visą naktį man regėjosi keisti vaizdiniai, kokių nei iki to, nei paskui nebemačiau. Po kiek metų perskaičiau Čingizo Aitmatovo knygą „Ešafotas“, ir viskas tapo aišku…
Per tą laiką mes perskaitėme daug knygų apie sentikius, apie slaptus takus į Baltųjų Vandenų Šalį, sužinojome daug ką apie senas knygas, skriptoriumus, rankraščių kūrėjus. Taip pat perskaitėme N. Pokrovskio knygą apie senų rankraštinių knygų paieškas. Jis niekur nerašo, kur jų ieškojo, nemini sutiktų žmonių pavardžių, tik pagal pateiktas knygoje nuotraukas tiksliai nustatėme, apie kurias vietoves autorius rašo, netgi atpažįstame žmones, kurie mums tada atrodė paprasti pilki tarybiniai piliečiai – sargai, traktorininkai, piemenys, bitininkai, pensininkai. O pasirodo, tai būta garsių, bet nesigarsinančių knygų perrašinėtojų, o vienas jų – ir skriptoriumo šeimininkas…
Senio trobelės, kur prieš daug metų netyčia užklydome, būta taip gerai ir sumaniai paslėptos, jog mes gal tik iš kažkelinto karto užtikome jos vietą. Dabar ten neberadome nei trobelės, nei daržo, buvo likę tik keli aptriušę tvoros stulpai, o namo vietoje bujojo vešlus dilgėlynas. N. Pokrovskis savo knygoje daug rašo apie sentikį V. Tregubovą, jo nepaprastą gyvenimą, jo katorgas ir pabėgimus, apie skitus kalnuose, persekiojimus, nebaigtą rankraštį, apie šio žmogaus nuotykius ir dingimą visam laikui. Tik gal dešimtą savo kelionių vasarą po Kalnų Altajų mes sužinojome kadaise netyčia atrasto skriptoriumo šeimininko pavardę. Tregubovas!
Tad bėglys V. Tregubovas nepradingo, o vėl susirado niekam nežinomą vietą šių kalnų labirintuose ir jau kažkelintą kartą iš naujo statė tvirtą trobą, kūrė naują bendruomenę. Kaip klostėsi šio įstabaus žmogaus gyvenimas, belieka tik spėlioti. Daug ką galėjo papasakoti mūsų kadaise trumpam sutiktas V. Tregubovo ainis. Galima drąsiai tvirtinti, kad jis tikrai turėjo kokių nors savo legendinio protėvio rankraščių. Tik kur dabar ieškoti dingusio provaikaičio? Sklido gandai apie vienuolę Marfą iš kadaise sunaikinto moterų sentikių vienuolyno prie Belajos upės, jos didelį, gal dviejų šimtų avilių bityną anoje kalnų pusėje, kažkur apie Buchtarmą, ir vėl prie Belajos, dabar jau kitos, upės. Deja, nebeliko takų į aną pusę, užžėlė, tapo užmiršti seni takai, o nauji nuvesdavo mus visai ne ten, kur reikėjo.
Pačiais gūdžiausiais tarybiniais laikais visiems darbų buvo per akis, tik dirbti niekas nenorėjo. Kas buvo vikresnis ir sumanesnis, tas kaip velnias kryžiaus bijojo valdiško darbo ir lėkė kaip akis išdegęs į tundrą, taigą, nors ir pačią dykumą. Geriau Čiukotkoje per arktinę žiemą glaudėsi prie šilumos vamzdžio ar negyvai sustirdavo medžiotojų trobelėje kur nors Evenkų apygardoje, kad tik būtų laisvas. Keli tokie vyrai – du valgę valdišką duoną lageriuose, o trečias mokslų kandidatas – atsibastė iki vienuolės Marfos bityno. Vyrai tarėsi pailsėsią nuo darbų, bet pateko į senosios bitininkės geležinius gniaužtus, pamatė, kas yra tikras darbas ir… liko patenkinti.
Kartą bityne nusileido geologų malūnsparnis. Marfa, delnu prisidengusi akis, žiūri į tokį nematytą daiktą, o čia vienas jaunas vyrukas geologas nori pasityčioti iš senutės:
– Ei, bobule, pirk malūnsparnį!
– Kiek kainuoja tokia mašina? – klausia jo bitininkė.
– Milijoną! – kreta iš juoko geologas.
– Du tokius tai galėčiau nupirkti, – ramiai sako Marfa.
Caro valdžia žiauriai ir ilgai persekiojo bėglius, Baltųjų Vandenų Šalies ieškotojus, tarybiniais metais sentikiai buvo tremiami, šaudomi, naikinami lageriuose. Visa tai jie iškentė, visiškai nesunyko, kėlėsi iš vietos į vietą, nuo kolektyvizacijos bėgo į pačias neprieinamiausias taigas, į Tuvą, Mongoliją, niekam nė žodžiu neprasitardavo esą senojo tikėjimo išpažinėjai. Kai kurias šimtmečiais saugotas ikonas, senas rankraštines knygas nučiupdavo komjaunuoliai, kartais pačių sentikių sūnūs, o ypač anūkai su dideliu malonumu mesdavo jas į laužą. Neretas atvejis, kai į laužą eidavo ir patys ikonų ar senų knygų šeimininkai.
Dabar su didžiausiu įniršiu, ko gero, dar labiau negu caro žandarai ar tarybiniai aktyvistai ikonų ir senų knygų ieško kolekcionieriai. Nuo jų pasislėpti nėra lengviau, negu nuo buvusių persekiotojų. Rimbas, ugnis, katorga, Kolymos lageriai, ateizmo siautėjimai nepalaužė sentikių dvasios. Dabar atėjo naujas išbandymas – kankinti ne kūną, o sielą doleriu, rubliu, materialinėmis gėrybėmis. Palūš ar atsilaikys sentikiai ir šį kartą – parodys laikas.