Vaikai sugalvojo pačių įvairiausių būdų, kaip pasigaminti elektros

Iš ko ateityje bus gaminama elektros energija? Pasirodo, tam galima panaudoti beveik viską. Pavyzdžiui, nuo vaivorykštės prijungti laidus į specialų įrenginį, kuris siųs elektrą tiesiai į namų šaldytuvą ar televizorių. Arba lietvamzdyje surinktą lietaus vandenį suskaidyti iki vandenilio, kuris namus visiškai šviesa ir šiluma aprūpins. Ateities kompiuteris vietoj elektros siurbs iš patalpos iškvėpuotą orą, savo veikimui panaudos jame esantį CO2, o išvalytą orą vėl grąžins į aplinką. Ateities automobilio priekaboje važinėsis paršelis, kurio išmatos bus naudojamos vietoj benzininio kuro. Čia tuo atveju, jei nenorėsi ant mašinos stogo vežiotis saulės baterijų. Ir paskutinis pavyzdys - didelį namą energija aprūpins tigras, besukantis jėgainės ratą, nes šalia pakabinta žuvis žadina jo apetitą ir greitina judesius. Tai nėra kokio nors mokslinės fantastikos rašytojo romano ištraukos. Šias idėjas savo piešiniuose pavaizdavo Vilniaus Balsių ir Baltupių mokyklų pradinukai.

Pagal vieną iš Vilniaus miesto visuomenės aplinkosauginio švietimo programų lankydamiesi Verkių atsinaujinančios energetikos ekspozicijoje vaikai pirmiausiai sužino, kas yra atsinaujinanti energetika. Nes iš pradžių jie teigia nieko apie tai negirdėję. Ir tik išsiaiškinus, kad per milijonus metų žemės gelmėse susidariusi nafta ir akmens anglis, žmogaus baigiama išeikvoti per pastarąjį šimtmetį, vaikai susimąsto – o ką gi vartos jų karta. Ir sugalvoja – energiją galima gauti iš saulės, vėjo, biokuro ar tekančio vandens.

Kiekviename ekspozicijos stende – vis kita energijos rūšis. Saulės stende bandoma išsiaiškinti, kuo skiriasi saulės kolektorius nuo saulės baterijos (beje, šiuos įrenginius, gaminančius karštą vandenį arba elektros energiją, teisingai pavadina ir retas suaugęs lankytojas). Čia gali ir palyginti, kaip atrodė prieš 25 m. Lietuvos fizikų rankomis sumontuota saulės baterija ir kokia ji šiandien, didelės Lietuvos įmonės parduodama išsivysčiusioms užsienio šalims. Beje, remiantis skirtingais duomenimis, Žemės žmogus, naudodamas tiek baterijas, tiek kolektorius, panaudoja per metus tiek saulės energijos, kiek ji atsiunčia Žemei per 1- 2,5 valandos.

Biomasės stende stovintys biokuro ir biodujų jėgainių modeliai – tiksli išties veikiančių jėgainių kopija. Pradinukai, nors ir būdami miesto vaikai, dažnai būna girdėję, kokios bėdos ištinka didelių fermų kaimynystėje gyvenančius žmones, tad susidomėję žiūri, kaip iš dvokiančių srutų galima gauti net penkis naudingus produktus – elektrą, šilumos energiją, dujas buičiai ir automobiliams bei puikias organines trąšas. Arba kaip menkavertės medienos atliekos šildo miesto gyventojus ir dar gali juos aprūpinti elektra.

Sukdamas vandens jėgainės ratą ekspozicijoje gali sužinoti, kiek hidroelektrinių buvo tarpukario Lietuvoje ar kokio dydžio turbinos sukasi Kinijoje, Norvegijoje ir Kanadoje šiandien.

Prie vėjo elektrinių stendo galima išsiaiškinti, kodėl šios jėgainės paneigia mitus apie pavojų sparnuočiams. Saulės sužadinti sukasi vandenilinio kuro modeliukų sparnai, šilumos siurbliai pumpuoja šilumą iš žemės. Iš giluminių žemės sluoksnių galima gauti jau ne šilumą, o karštį. Visi pradinukai sužino, kad Lietuvoje jau važinėja pirmieji elektromobiliai, kad atskira sodyba gali apsirūpinti atsinaujinančia energija ir būti visai nepriklausoma nuo elektros tinklų.

Ir štai tada pasilieja pačių moksleivių fantazija, nugulusi piešimo popieriuje. Dalis ateities vizijų tilpo į LRT kultūra kanalu transliuojamą TV laidą „Įsižiūrėk, įsiklausyk“, kita dalis – nuotraukose.