Tenai už miško leidos saulė...
Pačiame 1969 metų gale grįžome iš Kalnų Altajaus į Lietuvą. Altajuje buvo gana šalta, bet labai nustebome, kad čia pakliuvome į tikrą speigą, aukštas, kietai vėjo suspaustas pusnis. Ėjome be kelio, be tako, besileidžiančio saulės link, į Beržėnų girininkiją. Mūsų vaikai, Andrius ir Rita, dėjo savo veltiniais apautas kojas į mūsų išmintas gilias pėdas,- kitaip jie būtų nuskendę sniege. Vakarėjo. Didelis, susitingęs saulės raudonas rutulys beveik lietė tolimo miško viršūnę, speigas jau skverbte skverbėsi pro mūsų šiltus sibirietiškus drabužius. Kažkodėl rodėsi, kad ten, už miškų, kur nusileis saulė, yra karšta vasara, ten kažkoks kitas, nežinomas pasaulis. Ta jauki, šilta žemė būtų lyg ir netoliese – tereikia paėjėti už miško.
Visus savo daiktus nešėmės su savimi, dar knygyne spėjome nusipirkti M. Katiliškio knygą „Miškais ateina ruduo“. Iki sutemų iš čia pat, po girininkijos langais, augančio miško spėjau parsinešti naujametinę eglutę. Susėdę ant stipraus ir ilgo suolo („benkio“), pradėjome skaityti Marių Katiliškį ir jau nebeatsitraukėme nuo knygos per visą Naujųjų Metų naktį. Miško aikštelės pusnynuose įsmigęs didelis medinis namas, speigo spaudžiamas, kartkartėmis nuo apačios iki kraigo krūpteli, sugirgžda, iš tamsaus eglyno į langą spokso ar tai naktinio paukščio, ar paklydusio vilko dvi žibančios akys, tik mes vis skaitėme ir skaitėme... o vaikai tuo tarpu suglaudę galvas knaisiojosi mūsų atneštuose daiktuose, ieškodami ko nors sau tinkamo pažaisti.
Magija
O, kaip šiandieniniai autoriai iš paskutiniųjų jėgų stengiasi, kad jų knygose būtų kuo daugiau paslaptingumo, magijos, intrigos! Pastangų tai tikrai daug, tik niekas neišeina. Tuo tarpu realistas Marius Katiliškis neketino nieko stebinti, stulbinti ir rašė: „Žemė virpėjo dantytais mišku kraštais, pasmilkusi, padūmavusi, prislopinusi kvėpsmą, tarytum žvėris, parkritęs krūmų tankmėje“. Toliau: „Ir šiluma laikėsi beveik iki vidurnakčio, ir tik paskui naktis įnikdavo skambėti tyru ir nupraustu rugpjūčio dangumi, jo begalybę raižant krintančioms žvaigždėms. Tamsių, mėlynų naktų“. Dar“ „Dangaus skvernas, užklojęs balkšvą, negyvą tyrelio lygumą, staiga taip tamsiai drumstai pamėlo, jog atrodė, vakaras smelktųsi iš visų pusių gilyn į pačią miško širdį“.
Kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys čia lyg koks raktas senobinei skryniai atrakinti, kurios viduje tikrai žinai rasiąs ką nors nepaprasto, nematyto ir slaptingo. Tik neskubi atkelti skrynios dangčio.
Lobis
Skaitai M. Katiliškį ir ima pasiutimas. Ant savęs. Būtų nesunku, - ir daug kas taip daro, -paimti storą lietuvių kalbos žodyną, išrankioti „mandresnius“, retus ir keistus žodžius, sudurstyti iš jų sakinį, pasakojimą. Tačiau nors kiek prakutęs skaitytojas tuoj pastebės autoriaus literatūrinį išsidirbinėjimą, netikrumą. Ir jo romanas, novelė ar dar kas nors gausis kaip koks turtingas, bet neskoningai apsirengęs ponulis. M. Katiliškis įterpia: „stingrus“, „dreižti“, „bojau“, „ambininkas“, „vogis“ ir daugybę kitų Žagarės krašto žodžių. Tie žodžiai – kaip koks labai svarbus antspaudas, kaip namo pamatų kertinis akmuo – yra reikalingi ir savo vietoje. Be tų žodžių, rodos, nieko neišeitų: pasakojimas būtų blankus, atmieštas literatūriškumu, kai daug putų, o alaus tik ant uzbono dugno...
O juk ir aš žinojau savo krašto žodžius, net pradėjau rašyti palatvijo lietuvių („skerslatvių“) žodynėlį, kaip: „šunelis bėg lygiai (kartu)“, „kviečių miltai ir kukurūzai artie (su kukurūzais)“, „krautuvė kietai (uždaryta)“, „abar (bet)“ ir kitokių žodžių bei sakinių. Tik vengiau juos naudoti ką nors rašydamas, lyg ir gėdijausi, kaip koks prastypęs mokinukas draugų būryje pamatęs ateinant savo apšepusį, išduobtom milinėm kelnėm tėvą...
Pastabumas ir trumpumas
Kiek tūlam autoriui reiktų pasakojime vietos rašant apie storą moteriškę? Daug. O štai kaip apie labai storą moteriškę rašo M. Katiliškis: „...o per strėnas tokia plati, jog eidama kamaron, tarpdury pasisukdavo skersa, kad neišverstų staktų“. Apie žmogų iš kito krašto: „Greičiausiai iš kruopiškių, bo apynasris šniūrinis“. Tiksliai! Tą ir aš seniai pastebėjau, kad žemaičių kinkiniai yra bet kaip sudurstyti, suraišioti iš pakulinių virvagalių, ir čia kaip pirštu į akį – apynasris šniūrinis. Kad tave kur!
Rašydamas apie metų laikus: „Vasara buvo. Pačiame gražume, pačiame augime ir brandyje“. Apie žmogaus būdą: „Merga atkariai laikėsi, tartum į žemę suvaryta“.
Čia jau ir pačios skurdžiausios vaizduotės žmogus gali matyti ir įsivaizduoti tą vasarą ilgais vaizdiniais. Ir merga yra tartum gyva, matai ją čia pat, regi jos akis, veidą, stambias rankų plaštakas, o M. Katiliškis rašo; „...tartum į žemę suvaryta“. Ir ką čia daugiau bepridėsi.
„Susiglaudę taip, nelyginant per linų kuliamąją mašiną išleisti“. Vietoj kelių ar daugybės puslapių apie įsimylėjėlių porelę – vienas sakinys. Ir viskas tuom pasakyta.
Nežinojo
Kaip tas maskviškis iš nemirtingojo V. Šukšino apsakymo „Keičiu gyvenimo būdą“, taip mūsų kai kurie inteligentai labai norėtų gyventi kaime. Kai kas ir gyvena. Pusiau. Viena koja mieste, kita kaime, senoje pirktoje sodyboje ant gražaus ežero kranto. Jeigu miestietis, kuris nori būti kaimiečiu, toje sodyboje išgyvena savaitę ar dvi be miesto, tai jaučiasi beveik didvyriu, tikru robinzonu. Deja, tikru robinzonu ar atsiskyrėliu dabar neįmanoma būti. Nebent tik etnografiniu ar įsivaizduojamu. Tada, kai rašė M. Katiliškis, dauguma kaimiečių savo sodybose gyveno tikrą robinzonų gyvenimą, tik tuo nesididžiavo ir nesigyrė. Gyveno ir tiek, visai nežinodami, kad yra robinzonai.
„Didelė klėtis“ – taip romane M. Katiliškis vaizduoja viensėdijos gyvenimą – su kamaromis, su grėdais ir prieklėčiais, nebesutalpinančiais grūdų, sėmenų, miltų, kruopų, linų, kanapių ir mėsos. Taukai, lydytas sviestas, medus, sūriai – nesuskaičiuojami. Kūtėse baubė karvės, mykė veršiai ir telyčios, žviegė meitėliai.
...Vakarais, kai moterys dūzgėjo su rateliais ir vėliau staklėmis, vyrai iš linų ir kanapių suko pančius, mušė šienveržes virves, vadžias, viržius gyvuliams rišti – iš liepų ir vinkšnų karnų. Piemuo vijo apivarus ir botagus, mezgė krytis, narpliojo bučius. Gaidykstėmis kamaroje ūžavo girnos, dundėjo piesta, grūdant kruopas ir grucę. Visą padarymą, visą apyvoką, nuo siūlo iki kailinių, Striunų šeimyna išmanė pasigaminti pati. Nei daktaro, nei aptiekoriaus jie nesišaukė. Senoji pažino visas pelkių ir miškų žoles. Ji mokėjo atsodyti rožę, užkalbėti gyvatės kandį, atitaisyti pamestą karvės gromulį, išliežti liežuviu akį. Visokių raganysčių žinojo senė.
Nuo polaidžio iki plikšalų niekas nekėlė kojos toliau kiemo ir laukų su ganyklom. Tik žiemos keliu prašliauždavo ir pasiekdavo miestą, kad pratuštintų aruodus ir pastoges naujam derliui ir tuo pačiu papildytų terbelę „raudonaisiais“.
Knygos „kugeliams“
Iš tikrųjų M. Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“ yra apie meilę. Tik aš parinkau iš jo romano tokias „žaliąsias“ vietas apie miškus, miško kirtėjus, zimagorus, viensėdijas arba, kaip rašo autorius – sėdybas. Beje, apie meilę antros tokios knygos lietuvių literatūroje vargu ir surastume. Šiandien kaip iš „fuchtelio“ byra moterų grafomanių rašomos knygos. Kas žino, gal tų knygų autorės, jeigu labai pasistengtų, galėtų parašyti ir gerų veikalų, tik jos nesistengia ir prisitaiko prie skaitytojų.
„Perestroikos“ laikais lietuviai savo rankų gaminiais prekiavo nuo Kaliningrado iki čiukčių žemės. Jie siuvo, mezgė ir viską iš jų tenykščiai gyventojai nupirkdavo. Pinigus į Lietuvą veždavo maišais ir išpampusiomis „tašėmis“. Kai kurie lietuviai tiek išvelnėjo, kad ėmė tyčiotis iš savo patiklių pirkėjų. Pavyzdžiui, ant džinsinio kostiumo juoko dėlei ima ir prisiuva užrašą „Kugelis“, o koks nors kirgizas ar jakutas mano, kad tai garsus firminis ženklas, ir išdidžiai vaikšto po savo miestelį ar kaimą, kad visi matytų bei pavydėtų...
Dabar moterys rašytojos nesustodamos rašo ir leidžia knygas lietuviškiesiems „kugeliams“. O ko nerašyti, jei „kugeliai“ nori tik tokių knygų.