Kas bendro tarp poliesterio ir 103 aukštų dangoraižių?
Briuselyje vykusios Žaliosios savaitės metu buvo diskutuojama, kaip turi transformuotis verslo modelis, kad gamybiniuose procesuose liktų kuo mažiau atliekų. Viskas, kas atlieka nuo vienų gamybos procesų turi būti panaudojama kituose, kad bet kuris gaminys pereitų visą savo būvio ciklą. Kitaip tariant – ką daryti, kad ekonomikos modelis iš linijinio pereitų į uždarą ratą (circular economy – red. past.).
„Poliesteris yra ta medžiaga, kurios dauguma vartotojų ir gamintojų nesieja su mada. Maždaug apie 28 mln. tonų naftos žaliavos yra sunaudojama kasmet tam, kad būtų gaminamas poliesteris visame pasaulyje. Žinoma, kad ši žaliava vėliau turi neigiamą poveikį aplinkai. Laimei, mados tendencijos ir poliesterio pritaikomumas per pastaruosius metus gerokai pasistūmėjo į priekį“, - pasakojo C. Rhoades. Anot jos, nuo XX amžiaus penktojo dešimtmečio iki šių dienų pagaminta apie 488 mln. tonų poliesterio, iš jo vėliau pagaminti įvairūs tekstilės gaminiai.
„Tam, kad įsivaizduotumėte tokį kiekį, galiu pateikti atitikmenį – tai būtų maždaug 1318 „Empire State” pastatų, (103 aukštų dangoraižių, esančių Niujorke – red. past.) besitęsiančių 24 mylias (apie 39 km – red. past.), teritorija“, - stulbinančius skaičius pateikė C. Rhoades.
Didžiausia bėda – sumaišyti pluoštai
2005 m. įkurta organizacija „Worn Again“, sužinojosi, kokio masto tai problema, ėmė aiškintis toliau – o kiek gi viso šio pagaminamo poliesterio yra perdirbama ir kokia dalis yra laidojama į žemę?
„Paskaičiavome, kokia dalis šių gaminių vis dar yra ant žemės, o ne po ja, t.y, neišvežti į sąvartynus. Gavome 108 mln. tonų poliesterio, besislepiančio mūsų drabužinėse, parduotuvių sandėliuose, labdaros organizacijų patalpose. Tai - didelis skaičius žaliavos, esančios visai prieš pat mūsų nosis ir turinčios vertę, apie kurią daugelis nepagalvojame“, - kalbėjo pranešėja. Maža to, šis skaičius yra lyg priekaištas, kodėl kasmet naudojame po 28 mln. naujų žaliavų, reikalingų poliesteriui pagaminti, jeigu to pačio poliesterio, tik jau kartą panaudoto, turime pakankamai. Ar jo neįmanoma panaudoti dar kartą?
Kodėl neradome būdų, kaip efektyviai perdirbti tekstilę? Didžiausia problema yra sumaišyti pluoštai ir nemokėjimas jų atskirti. 70 proc. visų pasiuvamų drabužių yra iš poliesterio arba iš medvilnės, arba iš jų abiejų kombinacijos. Prieš maždaug dvejus metus pradėjome tyrimus, kokį sprendimo būdą šioje situacijoje būtų galima surasti, kaip yra perdirbama tekstilė. Kalbėjomės su daug kompanijų, kurios visos dirba su vieno pluošto tekstilės perdirbimu, nebuvo nė vienos, kuri ieškotų sprendimo, ką daryti su tais drabužiais, kurie pasiūti iš skirtingų pluoštų audinių.
Jos teigimu, jeigu poliesteriui galima pritaikyti atskyrimo technologiją ir iš vieno poliesterio gaminti kitą poliesterį, su medvilne to padaryti neišeina.
„Fiziškai neįmanoma medvilnę perdirbti į medvilnę, galima išgauti tik celiuliozę. Negaliu per daug detaliai papasakoti apie visą mūsų taikomą technologiją, tačiau galiu pasidalinti mūsų filosofija, kuri slypi už viso to, ką darome“, - Briuselyje vykusioje Žaliojoje savaitėje kalbėjo organizacijos „Worn Again“ steigėja.
80 proc. vertingos žaliavos išsiunčiame į sąvartynus
Šiuo metu, kaip pasakoja C. Rhoades, tekstilės perdirbimo skaičiai pasauliniu mastu nedžiugina – vos 20 proc. įvairių drabužių, batų, kitų tekstilės gaminių yra perdirbama, visa kita keliauja į sąvartynus. Didžiausia problema – ta, kad naujai tekstilės žaliavai gauti kasmet reikia vis daugiau vandens, žemės, kur, pavyzdžiui, bus auginama medvilnė. Gamtinių resursų vis mažėja ir jų kainos auga, taigi ateities perspektyvos reikalauja sprendimų čia ir dabar.
„Worn Again“ verslo modelis pagrįstas tokia filosofija – perdirbti tekstilę ir sugrąžinti žaliavas atgal į gamybos procesus, kad jie sudarytų uždaro rato sistemą. Naujai gaminama tekstilė turi sudaryti konkurenciją esamai tekstilei tiek savo kokybe, tiek pritaikomumu. Taip pat ji turi konkuruoti savo kaina. Galutinis tikslas – visiškai atsisakyti naujos žaliavos tekstilei gaminti (kuriai naudojami senkantys gamtiniai ištekliai). Tiesiog perdirbti senąją tekstilę vėl ir vėl.
Reikia vyriausybių įsikišimo
„Jeigu galėtume įsivaizduoti pasaulį, kur visos verslo įmonės generuoja pelną ir tuo pačiu yra socialiai atsakingos aplinkosauginiu, socialiniu, ekonominiu požiūriu, bendradarbiauja su vyriausybėmis ir siekia bendrų tikslų, argi tai nebūtų nuostabu? Viliuosi, kad per savo gyvenimą kiekvienas turėsime progą tai pamatyti“, - sakė C. Rhoades.
Vis dėlto, kad toks vaizdinys nebūtų utopinis, pranešėja sako mananti, kad į šiuos procesus turėtų įsijungti ir šalių vyriausybės: „Kaip padaryti, kad verslo įmonės, veikiančios šių laikų ekonomikos modelyje, persiorientuotų į uždaro ciklo ekonomiką? Čia turėtų įsijungti valdžios atstovai. Nesu įstatymų leidybos ekspertė, tačiau žinau, kad reikia 100 proc. palaikymo tiek vietiniu, tiek tarptautiniu mastu, vyriausybių pritarimo dėl vieno veikiančio įmonių išlaidų ir pelno skaičiavimo standarto nustatymo. Žinoma, jis gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo pramonės srities, tačiau vienijančio modelio tikrai reikia“, - sako „Worn Again“ atstovė.
Naujas gyvenimas seniems oro balionams ir nusidėvėjusioms lėktuvų sėdynėms
Ne vieną projektą kompanija yra įgyvendinusi ir su pasaulio milijardieriumi seru Richardu Brandsonu. Jo valdomos avialinijų kompanijos „Virgin Atlantics“ senų lėktuvų nusidėvėjusios sėdynės pasidarbavus dizaineriams virto stilingais krepšiais, o medžiaga nuo oro balionų antram gyvenimui atgimė lietpalčių ir švarkelių pavidalu. „Worn Again“, bendradarbiaudami su traukinių kompanija „Eurostars“, senas darbuotojų uniformas taipogi sugebėjo paversti gražiomis rankinėmis bei funkcionaliais krepšiais.
Žinoma tai tik lašas jūroje palyginus, kokio dydžio tekstilės pramonė gyvuoja pasauliniu mastu, tačiau jeigu yra kompanijų, galinčių įgyvendinti uždaro rato tekstilės perdirbimo modelį, kodėl gera idėja negalėtų išplisti?