Kulinarijoje nėra kito tokio populiaraus ir visur pasaulyje įprasto prieskoninio augalo, kaip paprastas valgomasis svogūnas (Allium cepa). Be jo neapsieina nei kasdienis varguolių stalas, nei rafinuotos aristokratų rūmų ar prabangių restoranų „haute cuisine“ virtuvės. Kulinarijos knygose sunku rasti patiekalo receptą be svogūno: užkandžiai, sriubos, kepsniai, padažai, troškiniai, salotos, žuvies, paukštienos, žvėrienos, grybų valgiai – visur jo reikia, gal tik išskyrus saldų desertą.
Svogūnai ne tik pagardina maistą, bet dar jį praturtina ir organizmui labai vertingomis medžiagomis. Svogūnuose yra gausybė aktyviųjų organinių junginių, mineralinių mikroelementų, kurie veikia kaip vaistai ir padeda išvengti arba susirgus atsikratyti įvairių negalavimų, net labai pavojingų. Galima sakyti, gydomasis svogūnų poveikis toks pat platus, kaip ir jo pritaikomumas kulinarijoje.
Viena seniausių daržovių
Manoma, kad dabar pasaulyje išplitusių svogūnų protėviai augo Afganistane ir Vidurinėje Azijoje. Tai vienas seniausių sukultūrintų augalų. Jau prieš 5 tūkstantmečius svogūnai buvo auginami Egipte, ten tikėta jų antgamtine galia; piramidžių statytojams duodavę valgyti daug ridikų ir svogūnų. Antikinėje Graikijoje atletai manė, kad svogūnai gerai varinėja kraują, o ir Romos gladiatoriai išsitrindavę kūną svogūnu. Viduramžių Europoje svogūnai taip pat buvo labai vertinami, juos dovanodavo, kaip dabar gėles. Svogūnais net ir atlygį mokėdavo.
Į Šiaurės Ameriką atsikraustę pirmieji europiečiai naujakuriai atsivežė svogūnų. Ten pamatė, kad indėnai skaniai valgo vietinius laukinius svogūnus – ir žalius, ir virtus.
Gydytis mokė patirtis
Nuo seno svogūnai naudoti ir medicinoje – tiek daržinės veislės, tiek kai kuriose vietovėse augančios laukinės rūšys. Pvz., svogūnas yra pirmoji pagalba sukandus vabzdžiams, įgėlus bitei: reikia pridėti riekelę svogūno (prieš tai ištraukus geluonį) ir palaikyti ar tik įtrinti svogūnu. Skausmas ir sutinimas atlėgs.
Sergant podagra veiksnus senas patarimas: einant miegoti šviežiu svogūnu ištrinti plaštakas ir pėdas, taip pat ant sprando ir ypač skaudžių vietų pridėti maišelį su smulkiai supjaustytais svogūnais.
Tradicinėje medicinoje svogūnai taikyti remiantis ilga patirtimi. Šių laikų biocheminiai ir klinikiniai tyrimai įrodė gydomąją šio augalo vertę.
Veiklūs junginiai, mikroelementai, vitaminai
Pjaustant svogūną tenka apsiverkti – mat iš pažeistų ląstelių pasklinda sieros turinčios lakios alicino dujos, kurios erzina akis. (Todėl patartina svogūną pjaustyti vandenyje arba bent nepradėti pjaustyti nuo šaknies, kur tų nemalonių medžiagų daugiausia. Be to, juo aštresnis peilis, juo mažiau ląstelių sužeidžiama.)
Lakūs ir nelakūs svogūno fitoncidai naikina mikrobus. Be to, jie mažina kenksmingą radioaktyviojo apšvitinimo poveikį organizmui. Svogūnuose yra labai daug mikroelemento seleno, o jis gerina kraujagyslių sienelių atsparumą, neutralizuoja toksinį sunkiųjų metalų druskų poveikį. Kartu su vitaminu E selenas stiprina imunitetą, skatina eritrocitų augimą ir stabdo piktybinių auglių vystymąsi. Svogūnuose esanti pantoteno rūgštis (vitaminas B5) reikalinga skeletui augti, kaulų audiniams, medžiagų apykaitai odoje, ilgina gyvenimo trukmę.
Universali gydomoji galia
Galima ilgai vardyti gydomąjį svogūno poveikį: antiaritminis, antiprotozojinis (veikiantis patogeninius pirmuonis), antisklerotinis, antitrombozinis, spazmolitinis; tinka nuo virusų ir bakterijų, valo kraują, skatina šlapimo išsiskyrimą, malšina niežulį, gydo žaizdas, uždegimus, laisvina vidurius, reguliuoja širdies veiklą, skatina bronchų, skrandžio, kepenų, inkstų, kasos, skrandžio liaukų sekreciją, mažina cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja kraujospūdį, skatina skrandžio ir žarnyno peristaltiką, stabdo auglių vystymąsi ir t. t.
Gydymo tikslais svogūnai naudojami švieži, virti, džiovinti, taip pat jų lukštai, šviežios sultys. Šiam tikslui labiau tinka ropelės (gumbai) negu lapai – laiškai.
Gydytis reikia apdairiai
Atmintina, kad vartoti žalią minkštimą ir grynas sultis reikia saikingai, nes svogūnai dirgina skrandžio ir žarnyno traktą, šalinimo organus, nervų sistemą. Ypač atsargūs turėtų būti sergantys išemine širdies liga (stenokardija), širdies ritmo sutrikimais (ekstrasistolija, vibracine aritmija, paroksizmine tachikardija), gastritu, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas, skrandžio ir žarnyno opalige, glomerulonefritu, pankreatitu, bronchų spazmais.
Naudojant svogūnus išoriškai, taip pat reikia būti atsargiems tiems žmonėms, kurių oda alergiška arba bronchai jautrūs kvapams.
Kada nėra jokios rizikos
Virti, troškinti, džiovinti svogūnai ir paskiestos jų sultys (1:1 ar 1:2) organų bei audinių nedirgina ir atitinka dietiniams produktams bei gydymo priemonėms keliamus reikalavimus, jie nesukelia jokių kontraindikacijų. Ypač patartini virti, troškinti ir kepinti svogūnai įvairių onkologinių susirgimų, išeminės ligos, širdies ritmo sutrikimų, hipertonijos, kepenų ir inkstų ligų, mažakraujystės, jonizuojančiosios spinduliuotės pakenkimų, vandenės, kolito atvejais. Džiovintuose ir keptuose svogūnuose aktyviųjų medžiagų koncentracija labai didelė, o audinius ir organus dirginančių eterinių aliejų kiekis nežymus.
Įvairiais atvejais sveika virtų, keptų ar džiovintų svogūnų valgyti po 50–100 g 1–2 kartus per dieną 15 min. prieš valgį. Kursas trunka 2–3 savaites, po 10 dienų pertraukos jį galima pakartoti.
Skirtingiems negalavimams gydyti siūlomi ir atitinkami receptai, leidžiantys veiksmingiau išnaudoti svogūnuose slypinčias galimybes.
Patarimai
Gydant skrandžio vėžį imti 1 kg svogūnų, susmulkinti į tyrę, sumaišyti su 1 kg skysto medaus, laikyti savaitę uždengtame inde kartais sukratant, po to leisti nusistovėti ir gerai perkošti susidariusią medaus ir svogūnų sunką. Gerti neskubant, mažais gurkšneliais 0,5 l sunkos per dieną. Visam kursui reikės 5 kg svogūnų ir 5 kg medaus. Po to padaryti 2 savaičių pertrauką ir gydymą kartoti.
Sergant anemija sumaišyti 300 g smulkintų svogūnų, 100 g medaus ir 600 ml sauso baltojo vyno, palaikyti tamsioje vietoje kambario temperatūroje ne mažiau kaip dvi paras dažnai turinį pamaišant, perkošti, tirščius išspausti. Gerti po 2–4 valg. šaukštus per dieną.
Kepenų uždegimo atveju 300 g smulkintų svogūnų tyrės sumaišyti su 2 valg. šaukštais karčiojo pelyno lapų miltelių ir 100 g medaus, užpilti 0,7 l sauso baltojo vyno, išlaikyti tamsioje vietoje kambario temperatūroje 3 savaites kartais sukratant turinį, perkošti, tirščius išspausti. Laikyti tamsioje vėsioje vietoje. Gerti po 50 ml 3 kartus per dieną prieš valgį.
Pirminės kepenų vėžio stadijos atveju 300 g svogūnų sulčių, 200 g porų sulčių, po 1 valg. šaukštą kalendrų, vingiorykščių, ramunėlių, jonažolių ir kraujažolių žiedų miltelių užpilti 0,7 l sauso baltojo vyno, išlaikyti tamsoje kambario temperatūroje 1 savaitę, perkošti, žaliavą išspausti. Laikyti tamsioje vėsioje vietoje. Gerti po 1 valg. šaukštą 4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.