Kresteliu ant medinių laiptuotų suolų, karščio pliūpsnis smogia į mano kūną, atsilaikau. Juk dar tik pirmas kartas. Visas ritualas pareikalaus bent trijų raundų. Galiausiai dvikova su vanta vainikuoja mano išbandymą – pirmąjį apsilankymą viešojoje pirtyje.
Prieš besimėgaujant karšto garo tvosku ir besigilinant į šiandienos viešosios pirties funkcijas ir populiarumą, pažvelkime į pirtį – reiškinį, paplitusį visame pasaulyje, ir jos užuomazgas, kilusias dar akmens amžiuje.
Romėnai jas vadino termomis, Japonijoje kaitinamasi onsenuose, turkai pakvies atsigulti ant karšo marmurinio gulto hamamoje. Daugelis savinasi pirtį kaip savo nacionalinį turtą. Koks suomis be saunos, o rusas be savosios banios?
Vis dėlto apie pirtį galime kalbėti dar tada, kai tautų nebuvo, o egzistavo protautės. Juk taip nesunku pastebėti, kad užpylus vandens ant įkaitintų akmenų pakyla garas – malonus, atpalaiduojantis, valantis. O akmuo ir vanduo žmogų lydi nuo akmens amžiaus. Būtent šiame amžiuje latvis, pirties tyrinėtojas Ziedonis Karklinis, siūlo ieškoti pirties prototipo. Jam pritaria ir Lietuvos pirties mylėtojas, „Pirties akademijos“ vadovas, Rimas Kavaliauskas, pastebėjęs, kad tradicinio gyvenamojo namo ir pirties struktūra beveik nesiskyrė: „Namo šiluma buvo kaupiama akmenų židinyje, kuri išsilaikydavo apie parą. Ant tokių akmenų užpylus vandens atsiranda garas.“ Vadinasi, užteko šeimininkei užsižiopsoti, vanduo šliūkštelėjo ant karštų akmenų, pasklido karštas garas.
Kruvinas paminėjimas
Kada pirmą kartą vanduo užpiltas ant įkaitintų akmenų ir lietuviai pradėjo džiaugtis karščio dvelksmu, nesužinosime. Tačiau žodis „pirtis“ jau egzistavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Kunigaikštis Jogaila buvo pašiepiamas, kad nemėgo praustis, o pirties įamžinimas rašytiniuose šaltiniuose prilygsta šių laikų kriminalų naujienoms.
Atėjusi į viešąją pirtį ir aš pajuntu jų kvapą. Garinėje viena moteris peria savo kailį, siunčia man beržu alsuojančius vėjo gūsius. Jauti: ritualas įtraukia ir tave, nori ar ne. Vėliau po pirmojo garinės ir tavo kūno susitikimo, arbatos pertrauka poilsio zonoje. Pasirodo, termosas – toks pats svarbus pirties elementas kaip ir vanta. Puodelis arbatos ir pokalbiai prasideda. Dar nepamirškime apkloto, kad ilsėdamasis nesušaltum. Geriausiai tiks paklodė, jei norite pasijusti lyg tikrais senovės Romos gyventojais, besidžiaugiančiais termomis. Pastarosios vaidino ypatingą reikšmę senovės Romoje.
Viešųjų ryšių triukas
Pirtys savo aukso amžių išgyveno ne tik romėnų, graikų civilizacijų metu, bet ir Viduramžiais, kai dėl teisės turėti pirtį vykdavo net teismai. Pirties svarba nepamiršta ir karo metu. Z. Karklinis savo knygoje „Pirtis“ rašo apie Pirties ordiną, kilusį iš Anglijos. Ordino riteriai kurdavo pirtis, kurios tapdavo higienos ir švaros centrais – ginklais nuo epidemijų.
Lietuvoje pirtys klesti XVII a. Savo knygoje „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“ Antanas Rimvydas Čaplinskas rašo, kad tuo metu visi geresni namai turėjo savo garines, visuomenėms poreikiams buvo viešosios (pirtys). Pirtis (Jas) turėjo (ir) vienuolių ordinai – jėzuitai, domininkonai bei Vilniaus akademija (dabartinis Vilniaus universitetas), o jų populiarumą istorikas grindžia 1636 metų surašymo duomenimis: Vilniuje tuo metu – 134 pirtys. Kiek buvo viešųjų pirčių XVII a., anot istoriko, tiksliai nežinoma. A. R. Čaplinskas mini XVI a. pabaigoje Domininkų įkurtą viešąją pirtį, dabartinėje Trakų ir Kėdainių gatvių sankirtoje. Miestiečiai švarintis ir maudytis joje galėjo iki XIX a. vidurio. Įdomu, kad XIX a. viena geriausių to meto visiems gyventojams skirtų prausyklų ir garinių buvo įsikūrusi Pylimo gatvės 21 name – tame pačiame name veikė pirtis ir šiais laikais. Tiesa, prieš porą metų ją uždarė. O kiek liko viešųjų pirčių didžiuose Lietuvos miestuose?
Pensijos dieną – į pirtį
Tendencija akivaizdi – viešosios pirtys uždarinėjamos. Sovietmečiu Vilniuje jų buvo apie 20. Vieni šaltiniai rašo, kad 18, kiti – 16. Šiuo metu Vilniuje veikia dvi viešosios pirtys – viena UAB „Pylimo pirtis“ Subačiaus gatvėje, priklausanti miesto savivaldybei, kita – Naujoje Vilnioje, privati. Kaune – dvi, abi valdomos privačių bendrovių. Klaipėdiečiai gali pasilepinti vienintele miesto viešąja pirtimi. Kainos svyruoja nuo 17 iki 23 litų už poros valandų malonumą. Visose taikomos nuolaidos pensininkams ir neįgaliesiems. Būtent vyresnio amžiaus žmonės – dažniausi klientai. Tačiau jų ne visiems pakanka.
Pašnekovas išskyrė ir dar vieną tendenciją: visada klientų padaugėja pensijų gavimo dieną. Be tendencijų pavyko sužinoti ir rekordų. Vienas jų – Kauno viešosios pirties vyriausias lankytojas – 90 metų slenkstį perkopęs senolis, ištikimai į pirtį vaikščiojantis daugybę metų. Ne išimtis ir Vilniaus viešoji pirtis. Bent mano apsilankymo dieną nesutikau nė vieno jaunesnio lankytojo, visos tos dienos kompanionės – peržengusios 50 metų ribą, o dauguma jų, skaičiuojančios ir pensijos metus. Nors vėliau paklausti pirties darbuotojai gynėsi, kad ateina ir jaunų merginų.
Nuo Putino ik šaltienos
Viešosios pirtys uždarinėjamos, jų gerbėjai sensta. Iškyla klausimas, ar apskritai reikia šių miesto statinių? Šiais laikais visi turi bent elementarius vonios kambarius. Su manimi nesutinka „Pirties akademijos“ įkūrėjas R. Kavaliauskas: „Viešosios pirtys – vienintelis židinys, kuriame išliko gero garo kultūra. Kuo didesnė garinė, tuo geresnis garas, kuris yra svarbiausias pirties elementas.“
Kitas viešosios pirtis privalumas – trijų skirtingų temperatūrų zonų pasiskirstymas. „Karštoji garinė skirta prakaituoti, šiltoji zona – praustis, vėsioji – pailsėti“, – aiškina pirties mylėtojas ir iš karto priduria, kad daugelis privačių pirčių tokio principo nesilaiko, todėl didėja rizika peršalti. Tačiau svarbiausias veiksnys, kodėl sukūrinių vonių ir dušų su radijais eroje žmonės vaikšto į kolektyvinias prausyklas ir garines, yra bendravimas.
„Pabūni tarp žmonių, nusiėmęs visus antpečius, liekame paprastais žmonėmis. Kažkam nugarą patrinti, su kažkuo vienu kitu žodeliu persimeti“, – pirties naudą įrodinėjo K. Kavaliauskas ir šmestėlėjo gražų palyginimą: „Pirtis – orlaidė žmogiškumui atsirasti.“ O žmogiškumas prasideda nuo pokalbių – atvirų, intriguojančių, atskleidžiančių geriausios šaltienos receptą ar požiūrį į Rusijos politikos elitą. „Putinas visą Rusiją pakrikštijo, bet ir Medvedevas neblogas“, – išgirstu dviejų pusamažių moterų diskusijos nuotrupas. Politiką greit išstumia ligos, aptariami geriausi vaistai nuo bronchito. Vėliau verda diskusijos apie geriausios šaltienos receptą. Suprantu, moterys ruošiasi šventėms. Kitą dieną – stačiatikių Kalėdos.
Oligarchų eilė
Viešųjų pirčių nykimas būdingas daugeliui Vakarų Europos valstybių. Klestėjusios prieš Antrą pasaulinį karą kaip švaros centrai, po karo jų gretos retėja. R. Kavaliauskas pateikė Suomijos pavyzdį. Valstybė, kuriai prilipinta saunos etiketė, turi tik vieną tradicinę ir tikrą viešą pirtį – Kotiharju sauną, veikiančią nuo 1927. „Ji praktiškai buvo uždaryta. Tik Helsinkiui tapus Europos kultūros sostine 2000 metais nuspręsta išsaugoti valstybės simbolį. Juk kaip Suomija – pirčių šalis – ir nėra viešosios pirties?“
Vis dėlto R. Kavaliauskas prisiminė vieną kuriozinę istoriją. Jam teko vanoti vienos užsienio šalies diplomatą Lietuvoje. Po procedūros pareigūnas tarė: „Aš niekada netikėjau, kad vyras vyrui gali suteikti tokį malonumą.“ Tačiau, ar gali kartu egzistuoti privatūs pirčių centrai, ar jie nėra tie duobkasiai, kurie galutinai užkas viešąją pirtį į mirties duobę? R. Kavaliauskas įsitikinęs – draugystė įmanoma. Ir pateikia Japonijos pavyzdį, kur egzistuoja ir labai prabangūs onsenai, ir skirti kuklesnias pajamas gaunantiems, bet sugebantys teikti aukšto lygio paslaugas.
R. Kavaliauskas akcentuoja kitą problemą – iškreipta pirties kultūros samprata. Pirtis vis dar siejama su linksmybių, išgertuvių vieta. Toks įvaizdis suformuotas sovietmečiu. „Nomenklatūrinės pirtelės uždėjo antspaudą pirties kultūrai, paversdamos išgertuvių ir susitarimų vieta. Žmogus kviečiamas į pirtį, girdomas, atvedamos merginos ir tvarkomi reikalai“, – tokį reiškinį R. Kavaliauskas vadina juodąja pirties diplomatija.
Vienos pirties per maža
Kita viešųjų pirčių giltinė – privačios pirtys, suręstos gyvenamuosiuose namuose ar sodybose. Vis dėlto gero garo megėjai netgi turėdami asmeninę pirtį dumia į viešąsias. Laimutė Dembinskienė – viena iš tokių fanatikių, kuriai vienos garinės neužtenka. Jau septynerius metus į Vilniaus viešąją pirtį vaikščiojanti moteris tvirtina: „Viešojoje pirtyje – kompanija, o manojoje jos nėra.“ Nors pašnekovė ir vaikystėje lankydavosi savo gimtojo miestelio garinėje, bet jau gyvendama ir dirbdama Vilniuje vis pagalvodavo, kaip galima eiti į pirtį, kai namuose yra dušas. Požiūrį pakeitė kolegė. „Ji papasakojo, kad kiekvieną ketvirtadienį vaikšto į pirtį, pasiūlė ir man, aš su malonumu sutikau“, – istorijos pradžią prisiminė moteris ir pasijuokė, kad rūpestinga bendradarbė net sąrašą davė, ką reikia pasiimti į pirmąjį krikštą su garu. Tradicija prigijo, bendradarbės ketvirtadienio vakarus pareigingai praleisdavo miesto pirtyje.
„Didžiausias malonumas pasikaitinti ir išsivanoti. Taip pat pamaloniname odą viskuo, kas tik tepama: kavos tirščiais, kukurūzų kruopomis, šokoladu, varške“, – grožio receptais dalijosi garo megėja ir pripažino, kad kolektyvinis jausmas itin gajus. „Apsikeičiame grožio ir procedūrų patarimais, kitos ir šeimos problemas papasakoja. Kartą viena pirties lankytoja net jogos mankštą mums pravedė.“
Dabar laikinai pašnekovė į viešąją pirtį nebeužsuka. Priežastis – nebeliko kompanijos. Iš pradžių ketvirtadienio kolektyvą išardė uždaryta Pylimo pirtis. „Ne visos bendramintės perėjo į Subačiaus gatvės pirtį. Iš tikrųjų ten labai nepatogus susisiekimas“, – vieną iš galimų priežasčių, kodėl visas kompanionių būrys nepersikėlė kaitintis kitur, įvardijo L. Dembinskienė. Dabar nebelikus, kas palaiko draugijos kitoje miesto pirtyje, moteris ketvirtadienio vakarus jau praleidžia be vantos. Tačiau tikino, kai tik vėl susiburs kompanija, į miesto viešąją pirtį sugrįš, nesvarbu, kad jos gyvenamajame name – nuosava garinė.
Ar aš sugrįšiu į viešą miesto pirtį, nežinau. Galbūt, kai reikės sužinoti, kokia padėtis Rusijoje, arba, kokią arbatą gerti peršalus, užsuksiu. Į vietą, kurioje ne tik karštis ir vantos, bet santykis su žmogumi, toks pats maloniai atpalaiduojantis kaip ir pats garas.