Niekad neištirpstančiu ledu sukaustytoje saloje yra prabangių viešbučių ir restoranų, kuriuose dirba žinomi virtuvės virtuozai. Išties, pasaulyje nebeliko vietos, nepaliestos turizmo verslo. Lietuviai taip pat gali pasinaudoti galimybę aplankyti Arktį, keliones į Špicbergeną organizuoja žinomas keliautojas D. Kinderis.
Lokių - pusantro karto daugiau nei gyventojų
Archipelagas priklauso Norvegijai, tačiau kitų šalių piliečiai turi teisę vienodais pagrindais eksploatuoti naudingąsias salyno iškasenas.
Išvertus iš olandų kalbos, salyno pavadinimas Špicbergenas reiškia „smailūs kalnai“. Taip 1596 metais juos pavadino olandų ekspedicijos, ieškojusios šiaurės kelio į Aziją, vadas Vilemas Barencas. Kai Barenco laivai pasiekė salas, jų pakrantėje jūrininkai pastebėjo niekada anksčiau nematytą žvėrį – tarp bangų plaukiantį baltąjį lokį.
Vėliau nuo vakarinės Špicbergeno pakrantės danų, olandų, prancūzų, anglų laivai leisdavosi į banginių medžioklę. Čia savo štabus įkurdavo ir daugelis Arkties tyrinėtojų ekspedicijų.
Šiandien Špicbergeno salose, kur gyvena du su puse tūkstančio gyventojų ir trys su puse tūkstančio baltųjų lokių, plyti 35 tūkstančiai kvadratinių kilometrų amžino ledo, leidžiasi „boingai“ ir švartuojasi kruiziniai laivai. Špicbergenas – tai civilizuota Europa, ir tuo pačiu metu laukinė Arktis, kuri šiandien kiekvienam yra lengvai pasiekiama. Fantastiška laukinė gamta, vasarą visą parą nenusileidžianti saulė, niekur kitur neregėti peizažai, atšiaurus žavesys - nenuostabu, kad turizmas į šį kraštą pastaruoju metu išaugo. Traukiantis ledynams gali padažnėti konfliktų
Kasmet upės atneša į Arkties vandenyną tūkstančius kubinių metrų miško, kuris „paspruko“ iš miško kirtėjų plukdomų sielių. Išmesti į krantą šie medžiai nuo seno pasitarnaudavo Špicbergeno gyventojams kaip kuras ar statybinė medžiaga. Viešbučiu virto ir buvusi radijo stotis Linėjaus rage. Jame nėra mobilaus ryšio nei televizoriaus. Tačiau yra kaimynų – elnių ir lokių.
Turistai atvyksta, kad pamatytų laukinę gamtą, tačiau nori ja gėrėtis kuo patogiau. Todėl Špicbergene statomi viešbučiai, tiesiami keliai. Ne tik motorizuotas transportas, bet ir pėsčiųjų praminami takeliai daro žalą trapiai šiaurės augmenijai – juk vietų, kur galima stebėti paukščių kolonijas ar jūrų žinduolius nėra daug, todėl visi vaikšto tais pačiais takais. Regionai, kuriuose gyvena baltieji lokiai, visada buvo sunkiai pasiekiami, tačiau dabar, kai ledynas traukiasi, įmanoma valtimis priplaukti gana arti jų.
Ribojamas vienu metu vienoje vietoje esančių turistų skaičius
Bet yra ir kita turizmo pusė, dėl kurios gamta laimi. Atsakingas turizmas gali būti naudingas šiai vietovei. Turistai lankosi Arktyje norėdami pamatyti natūralų ir laukinį šiaurės gamtos grožį. Tai reiškia, kad turistinių kelionių organizatoriai suinteresuoti, kad tas grožis kuo ilgiau išliktų nepakitęs. Jei iš turizmo gaunamomis pajamomis sąžiningai dalijamasi su vietinėmis bendruomenėmis, tai gali būti reikšmingas pajamų šaltinis tiek gamtos, tiek ir vietinės kultūros išsaugojimui.
Turistinių kelionių organizatoriai skatinami bendradarbiauti tarpusavyje ir taip derinti keliones, kad vienu metu vienoje vietoje lankytųsi tik viena grupė, o keleivių į krantą išliptų ne daugiau nei 100. Licenzijuotų gidų turėtų būti tiek, kad kiekvienam jų tektų ne daugiau nei 20 turistų.
Įvertindamas tiek pozityvų, tiek negatyvų turizmo poveikį, Pasaulinis gamtos fondas ( World Wide Fund For Nature (WWF), - angl.) nuo 1995 m. vysto pagrindinius turizmo Arktyje pricipus.Jie yra tokie:
1. Derinti turizmą ir aplinkosaugą.
2. Remti laukinės gamtos ir bioįvairovės išsaugojimą.
3. Taupiai naudoti gamtinius išteklius.
4. Sumažinti vartojimą, atliekų išmetimą ir taršą.
5. Gerbti vietines kultūras.
6. Gerbti istorines ir mokslui reikšmingas vietoves.
7. Arktikoje gyvenančios bendruomenės turi gauti pajamų iš turizmo.
8. Gerai parengti specialistai – atsakingo turizmo garantas.
9. Išnaudoti kelionę kaip galimybę kuo daugiau sužinoti apie Arktiką.
10. Laikytis saugumo taisyklių.
Didžiausias poliarinio turizmo pliusas – tai jo šviečiamoji reikšmė. Grįžę iš kelionės po tyrą ir rūsčią, atšiaurią ir nuostabiai gražią Arktį, sužavėti turistai tampa tikrais Šiaurės gamtos „ambasadoriais“. Daugelis iš jų pradeda aukoti lėšas aplinkosaugos ir paveldo išsaugojimo programoms.