Vilniaus ateities vizija: po sodininką kiekvienam parkui ir dar mažiau automobilių gatvėse

Vilniuje vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ pakvietė į filmo „Žmogaus mastelis“ („The Human Scale“ rež. Andreas Møl Dalsgaard) peržiūrą ir po jo vykusią diskusiją „Vilnius – vieša erdvė?“. Diskutuota apie tai, kaip viešųjų erdvių planavimas vyksta mūsų mieste bei kokiomis trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis strategijomis jis remiasi.

40 metų studijuoja žmogaus elgseną mieste

Filmas „Žmogaus mastelis“ pristatė vieno garsiausių Danijos architektų ir urbanistų Jano Gehlo idėjas apie žmogų mieste, kurios padarė įtaką perplanuojant viešąsias erdves daugelyje pasaulio miestų. J.Gehlas daugiau kaip 40 metų studijuoja žmogaus „gyvenimą tarp pastatų“. Tačiau šiai studijai jį įkvėpė pirmiausia domėjimasis žmogumi, o ne architektūra. Filme keliami klausimai: kaip žmonės gyvena miestuose? Kaip naudojasi gatvėmis, parkais? Kur jie eina, važiuoja, susitinka, ilsisi?

Pasinaudodamas tikslia statistika jis atliko daugybę studijų apie tai, kiek konkrečiame mieste viena ar kita gatve per parą praeina žmonių, kiek iš jų važiuoja automobiliais ar dviračiais, kokį procentą gatvės ploto gauna viena ar kita eismo dalyvių grupė. Pirmųjų studijų, prieš 40 metų atliktų Italijoje, rezultatai įkvėpė Kopenhagos miesto planavimą, o pažangios architekto idėjos turėjos įtakos perplanuojant parkus, skverus, reorganizuojant viešąsias erdves, kuriant pėsčiųjų gatvių ir dviračių takų tinklus daugelyje pasaulio miestų. Žiūrint filmą supranti, kad J. Gehlo idėjos aktualios ir Vilniui, kuris patenka į labiausiai motorizuotų pasaulio miestų dešimtuką ir pagal automobilių skaičių vienam gyventojui lenkia net Los Andželą.

Vilniaus planavimui padėjo krizė?

Vilniaus meras Artūras Zuokas, pradėdamas diskusiją teigė, kad Vilniui negresia tokio masto problemos, kurios buvo rodomos filme ir pasidžiaugė, kad esame vienas iš „žaliausių“ miestų pasaulyje.

Paklaustas, ar miestas planuojamas planingai ir ar yra atsižvelgiama į miestiečių lūkesčius, atsakė: „Miestas turi savo kontrolės mechanizmus, kuriuos taip pat veikia ir visuomenė, kad, neduok Dieve, neatsitiktų tos klaidos, kurios buvo padarytos miestuose, apie kuriuos mes matėme filmą. Ir šiandien tam tikra aiški kryptis yra, niekas jau nebeginčija, kad yra reikalingos viešosios erdvės, niekas nebeginčija, kad prioritetas turėtų būti pėsčiajam , o nebe automobiliui, nors prieš metus, kada mes nemažą dalį svarbių miesto gatvių atidavėm viešajam transportui, matėt kiek buvo skandalų, pykčių, kritikos... Bet praėjo tas laikas ir žmonės susitaikė ir suprato, kad pagrindinis objektas yra žmogus. Sakyčiau, kad Vilnius yra ant „sveikų“ bėgių, juda kryptingai pirmyn pagal vienokias ar kitokias savo galimybes“.

Vilniaus meras, daugelio susirinkusiųjų nuostabai, kaip teigiamą planingo miesto vystymosi veiksnį įvardijo ir ekonominę krizę: „Mes ir nesirgome taip, kaip tie didieji miestai, dėl daugelio objektyvių priežasčių: mes neturėjome tiek gyventojų ir antra, kas galbūt nuskambės keistai, mums labai padėjo krizė. Ir gerai, kad ši krizė yra, ypač nekilnojamojo turto, nes nuo 2006-ųjų metų miesto valdymas jau tapo sudėtingas. Valdė statytojai, labai dideli interesai, buvo juntamas spaudimas nacionalinei valdžiai, nacionalinės valdžios – miestui, ir jau miestui, kaip tik buvo mano antrosios kadencijos paskutinieji metai, mačiau, kad buvo blogai. Ir labai gerai, kad krizė sustatė viską į savo vietas, davė miestui atsikvėpti ir iš naujo pažiūrėti į miesto plėtrą ir kas joje yra svarbu“, -sakė Vilniaus meras.

Kai kurie sprendimai kelia nerimą

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, vadovaujanti projektui „Laimikis.lt“, kuris inicijuoja „Burbuliatoriaus“ akcijas Lukiškių aikštėje, teigė, kad kartais miesto strategų veiksmai miestiečiams yra visiškai nesuprantami: „Akivaizdu, kad yra miestų strategų pozicija, miesto taktikų perspektyva, ir kadangi taktikai žiūri į miestą iš savo gan ribotų gyvenimų, kai kurie strateginiai sprendimai atrodo kaip nerimą keliantys simptomai: pavyzdžiui, gatvių platinimas prie Lukiškių aikštės, kas nėra paaiškinama iš vairuotojų perspektyvos, medžių, palei kelią, kirtimas.“

Miesto antropologė pasidžiaugė, kad tokie, kartais nesuprantami valdžios veiksmai, išjudina iniciatyvius miestiečius imtis veiklos ir išskyrė tokių grupių, asociacijų, kaip „Apsaugokime Vilniaus medžius“ arba „Troleibusas.lt“ atsiradimą.

„Kalbant apie Lukiškių aikštę, tai yra tas pavyzdys, kai net apleista, primiršta viešoji erdvė turi gerą rekreacinį potencialą, kuris suveiks, vien tik pasiūlius tam tikrą scenarijų, miestiečiams pasiūlius periodiškai susirinkti toje erdvėje ir kažką nuveikti. Šiuo atveju, muilo burbulų pūtimas yra rėmas pradinių scenarijų, kuriuos patys miestiečiai vėliau pildo“, – sakė ji ir kaip tokio tęstinio scenarijaus pavyzdį įvardino aktyvius kauniečius, kurie perėmę „Burbuliatoriaus“ idėją ją išplėtė iki pirmadieninių vakarų su gyva muzika Laisvės alėjoje. „Nuo miestiečių aktyvumo labai priklauso viešųjų erdvių gyvybingumas“, - reziumavo J. Lavrinec.

Žaliosios erdvės turės savo sodininkus

Architektas Rolandas Palekas, paklaustas apie sudėtingą ir ilgai trunkantį Lukiškių aikštės pertvarkymo projektą, sakė manantis, kad pirmiausia reikėtų atsakyti į esminius klausimus, tuomet bus aiškiau, kodėl šis projektas taip ilgai trunka: ar Lukiškių aikštė yra ta vieta, kur mes ateityje norėtume įprasminti Laisvės kovotojų idėją? Ar su tuo susijusi erdvė įgauna valstybinį statusą? Ir galiausiai – kaip tai padaryti?

Pasak architekto, visi valdžios lygiai patvirtino, kad jie nori reprezentacinės aikštės, bet ar to nori miestiečiai – čia jau kitas klausimas. „Nemanyčiau, kad Lukiškių aikštė negalėtų kartu atlikti ir oficialesnių valstybingumo funkcijų, ir būti tikrai patraukli rekreacinė erdvė miestiečiams. Mano supratimu, visi bandymai, o jų buvo tikrai daug per dvidešimt metų, savo užduotį buvo užkodavę tą patį tikslą, kad tai kartu būtų ir rekreacijai, maloniam laiko leidimui skirta vieta. Manau, kad tai yra įmanoma“, – sakė jis.

A. Zuokas

Mums labai padėjo krizė. Ir gerai, kad ši krizė yra, ypač nekilnojamojo turto, nes nuo 2006-ųjų metų miesto valdymas jau tapo sudėtingas.

Diskusijoje buvo paliesti ir kiti klausimai: nepakankamo valdžios ir miestiečių bendradarbiavimo, visuomenės įtraukimo į miesto formavimo procesą formos, viešųjų erdvių „sumuziejinimo“, parkų tvarkymo aktualijos. Daugeliui buvo naujiena iš mero išgirsti tai, kad nuo šiol Vilniaus žaliosios erdvės turės sodininkus, kurie bus tiesiogiai atsakingi už tų erdvių priežiūrą. Diskutuota ir apie viešąjį transportą, jo keitimo strategiją. A. Zuokas pasidalino ateities vizija apie mašinų mažinimo centre galimybes, pasitelkiant automobilių nuomos sistemą, panašią į dabar esančią oranžinių dviračių.

Pilna salė susidomėjusių žmonių įrodė, kad tokios diskusijos yra labai reikalingos ir tikslingos, o vilniečiai – neabejingi savo miestui gyventojai. Antradienio diskusija – tai dvi savaites truksiančio renginio „Viešos erdvės serija“ įžanga. Šiuo renginiu organizatoriai, „Architektūros fondas“, inicijuoja aktualiausių Vilniaus miesto viešų erdvių projektų viešinimą, kuris iki šiol nėra įprasta savivaldybės praktika miesto planavimo procese. Iki lapkričio 9 dienos miestiečiai, profesionalai ir valdantieji yra kviečiami tyrinėti ekspoziciją „8 viešos erdvės. Vilnius“ ir įsitraukti į debatus apie vietinius miesto planavimo procesus.