Šiurpina ir stebina
„Skaitytojo rastas grybas yra plačiai aptarinėjamas internete gamtos mylėtojų ir gana intensyviai tyrinėjamas mokslininkų, nors dėl kiek skirtingų priežasčių. Gamtos mylėtojus stebina, o kartais ir šiurpina jo vaisiakūnių forma tam tikru jų gyvavimo periodu, o mokslininkus labiau domina jo cheminė sudėtis.
Grybo angliškas populiarus pavadinimas yra „negyvo žmogaus pirštai, kurie didžiąją jų egzistavimo dalį yra net labai gyvi ir aktyvūs“ , – sako jis.
J. Kasparavičius tęsia, kad šie grybai lietuviškai vadinami visai kitaip ir nėra siejami su numirėliais, bent oficialus jų pavadinimas su tuo nieko bendro neturi.
„Žinant šio grybo biologiją juos greičiau būtų galima pavadinti kokiais nors Džeimso Bondo, o gal ir šnipų pirštais ar pirštinėmis.
Iš pradžių jie barsto savotiškas „šnipų dulkes“, o vėliau į visas puses šaudo, tik ne kulkomis ar nuodais, bet sporomis. Taigi, gyvybės jiems tikrai netrūksta.
Kaip nekeista, bet lietuviškas šio genties grybų pavadinimas rodo, kad tiek šios, tiek ir daugelio kitų šios genties grybų vaisiakūnių išvaizda kai kam Lietuvoje dažniau gali priminti elnių ar kitų kanopinių žvėrių ragus“, – tikina pašnekovas, mat lietuviškas oficialius šio grybo pavadinimas yra kislusis elniagrybis.
„Na, bet čia jau priklauso nuo konkrečių žmonių fantazijos ar to, kas kam aktualu, nes jau pats šio grybo lotyniškas pavadinimas sako, kad grybo forma gali labai keistis ir kiekvienas jame gali pamatyti objektą, kuris jam geriau žinomas ar artimesnis“, – priduria grybų žinovas.
Retai pastebimas
J. Kasparavičius paaiškina, kad grybas yra gana plačiai paplitęs Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nors tikrai nedaugelis gali pasigirti jį matę ne nuotraukose, nes jis yra gana retas, taip pat nedidelis, jo spalvos neryškios, su amžiumi kintančios – nuo pilkšvos iki beveik juodos.
„Jo forma, priklausomai nuo amžiaus ir augimo sąlygų, irgi gali būti gana įvairi, bet į klasikinį kepurėtąjį grybą jis nepanašus ir daugelis jo tarsi nepastebi. Grybas auga ant lapuočių medienos miškuose, o taip pat parkuose ir soduose.
„Pirštus“ galima aptikti nuo pavasario iki vėlyvo rudens ar net ir žiemą, kai jie jau galėtų atitikti savo anglišką pavadinimą („negyvo žmogaus pirštai“). Nors tuo metu grybas dažniau jau gali būti panašus į kažką, ką pilietiškai nesusipratęs kokio nors šuns šeimininkas pamiršo surinkti. Na, o šiltuoju matų laiku tie įvairios formos ir kartais pirštus primenantys dariniai yra net labai gyvo grybo gyva dalis.
Tik išaugę jie skleidžia nelytines grybo dauginimosi daleles, o vėliau ir lytinio dauginimosi – sporas. Kaip jau buvo užsiminta, sporas jie paskleidžia aktyviai. Tokia jų pagrindinė funkcija“, – tikina pašnekovas.
Medieną ardantis grybas
Anot jo, šis grybas ardo medieną, tačiau jo, kaip ardytojo sugebėjimus įvairūs tyrinėtojai vertina labai nevienodai:
„Galbūt, tai yra susiję su tuo, kad įvairių medžių mediena jam „pasiduoda“ nevienodai, – vienų lengviau, o kitų – sunkiau. Tai visai nenuostabu, nes jis bando ardyti viską – ir celiuliozę, ir ligniną, tuo tarpu, kai daugelis medieną ardančių grybų specializuojasi tik vienos iš šių medžiagų ardyme.
Kaip žinia, specializacija leidžia bet ką daryti greičiau ir kokybiškiau. Dėl šios priežasties šis grybas toli gražu nėra pats aktyviausias jos ardytojas ar, juo labiau stiprus parazitas, tačiau yra pakankamai energingas ir sukelia taip vadinamą minkštąjį medienos puvinį. Jis gali ardyti ne tik negyvą medieną, bet ir patekti į sužeistą ar nusilpusį gyvą medį ir sėkmingai ten įsikurti.“
J. Kasparavičius sako, kad medienos ardytojų, taip pat ir labai agresyvių yra daug, taigi konkurencija negyvoje medienoje yra didelė ir bet kuris grybas gali būti konkurentų išstumtas. Tai įvyksta nuolat, nors mes to ir niekada nepastebime: „Matyt, taip nutinka ir elniaragiui, bet, sprendžiant iš jo paplitimo ir dažnumo, nelabai dažnai ir ne per greitai.“
Domina mokslininkus
Savigynai šis grybas, sako gamtininkas, pasitelkia ne tik tarp grybų, bet ir tarp gyvūnų pasitaikančią gana veiksmingą taktiką:
„Jeigu neturi galingų dantų ir nagų ar bent kokių ragų, tai pasitelk chemiją. Taip saugų gyvenimą užsitikrina, pavyzdžiui, skunsas Šiaurės Amerikoje ir jo giminaitis dryžuotasis šeškas Afrikoje. Šiuos nedidelius žvėrelius pagarbiai palieka ramybėje visi stambieji tų kontinentų plėšrūnai.“
Grybų pasaulyje, anot jo, ši taktika irgi yra labai paplitusi. Tik čia vyrauja ne varantys iš proto kvapai, o konkurentus inaktyvuojančios ar tiesiog žudančios medžiagos.
„Iš visiems gerai pažįstamų grybų tokią taktiką naudoja ir lėtai auganti, bet ilgai gyvuojanti valgomoji voveraitė.
Kisliojo elniaragio vaisiakūniai irgi auga visą sezoną, bet cheminės kovos priemonės yra labiau reikalingos jo grybienai, kuri ir auga terpėje, pilnoje daugybės dažnai daug energingesnių ir agresyvesnių konkurentų.
Ir panašu, kad toks metodas grybų pasaulyje pasiteisina. Ne veltui mokslininkai iš šio grybo išskyrė daugybę įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Kol kas labiausiai pagarsėjo prieš grybus nukreiptu aktyvumu pasižyminčios įvairios jo medžiagos.
Kai kurios iš jų, galbūt, galės būti pritaikytos kovai su augalų parazitais ir kitais žalingais grybais. Galima net neabejoti, kad, radus tinkamų medžiagų, jų pagrindu bus kuriami ir įvairūs žmonių ligoms ir parazitams įveikti skirti vaistai“, – tikina J. Kasparavičius.
