V. Nickolas iš pradžių pristatė skaičius, kurie verčia suklusti – skaičiuojama, kad šiuo metu miestuose gyvena 50 proc. populiacijos, o netolimoje ateityje šis skaičius pasieks ir 70 proc. Ką tai lems? Kaip pastebi vokiečių architektas, auganti gyventojų populiacija miestuose juos tankins, didės skirtingų socialinių grupių įvairovė, dinamika, augs transporto srautai.
„Vokietijoje diskutuojame, kokių urbanizuotų miestų norime. Miestų tankumas itin kontraversiškas klausimas tarp žaliųjų – mes, kaip žalieji, norime išsaugoti kiekvieną medį, kiekvieną žalią erdvę, tačiau jeigu norime miestus tankinti, turime ieškoti kompromisų“, - konferencijoje kalbėjo užsienio svečias.
Anot jo, pastebima, kad Vokietijoje kyla vis daugiau protestų, nes žmonės mato, kad yra pažeidžiami jų interesai ir jie neturi galimybių daryti įtaką sprendimams, kokie namai bus statomi, kaip plėsis ar trauksis miesto žaliosios erdvės. Tai dar vienas iš iššūkių, kuriuos sau kelia architektai.
„Mes keliame klausimą, kaip visuomenę integruoti į bendrus sprendimus ir kartu su visais spręsti darnios urbanizacijos procesus. Keliame sau iššūkį būti efektyvesniais – t. y. vartoti mažiau – energijos, žemės ploto, medžiagų statyboms ir t.t.“, - sakė V. Nickolas.
Vokiečiai pamišę dėl žalios energetikos ir ekologijos
Kalbėdamas apie miestų tvarumo sampratą vokiečių architektas išskyrė tris svarbius elementus. Pirma, žmonės turėtų suvokti, kad yra ne atskiri nuo gamtos, o jos dalis, todėl klaidinga manyti, kad žmonės prieš gamtą dominuoja. Antra, tvarumas savaime siejasi su resursų taupiu vartojimu - galvoti ne kaip panaudoti daugiau, o kaip išsiversti su turimais resursais. Trečia, suprasti, kad medžiagų, paslaugų pirkimas iš vienų ar kitų šalių, turi įtakos tų šalių ekonomikos vystymuisi, gali daryti įtaką žmonių gyvenimo lygio gerėjimui, kitaip tariant – reikėtų nepamiršti, kad visi mūsų veiksmai daro įtaką kitiems, yra susiję.
Tvarumas, vokiečio žodžiais tariant, tai ir galvojimas apie atsinaujinančius energijos šaltinius, jų panaudojimą miesto erdvėse. V. Nickolas pripažino, kad vokiečiai iš tiesų yra pamišę dėl
atsinaujinančios energetikos ir ekologijos.
„Klausiu savęs, kodėl vokiečiai yra tokie radikalūs dėl energijos išteklių? Žinote, kad planuojame atsisakyti atominės energetikos dėl įvykių Fukušimoje. Tai turi savo istoriją“, - pripažįsta vokiečių architektas ir atskleidžia šalies esamus elektros gamybos pajėgumus dabar ir kiek planuojama „žaliosios energijos“ turėti tolimesnėje ateityje.
Vokietija šiuo metu apie 25 proc. energijos gamina iš atsinaujinančių šaltinių, kurių plėtrą skatina šalies valdžia – šalyje veikiančių vėjo ar saulės jėgainių pagamintą elektros energiją šalies tinklai superka aukštesnėmis negu rinkos kainomis. Šalis turi išties ambicingų planų - iki 2050 m. visą energiją pagaminti iš atsinaujinančių šaltinių.
„Jeigu nori kažką pakeisti, turi iš pradžių daugiau investuoti. Dėl to yra reikalingas visuomeninis palaikymas“, - įsitikinęs V. Nickolas.
Kyla klausimai, kaip spręsti negyvenamų būstų problemas
Jis taip pat mena Vokietijoje vykstančias diskusijas ne tik dėl atsinaujinančių energijos išteklių plėtros, ekologijos plačiaja prasme, bet ir šalies iššūkių, su kuriasi tiki susiduria ne tik vokiečiai, bet ir likusi pasaulio dalis. Viena tokių problemų – žmonių migracija
Ši gyventojų migracija sukelia problemų apgyvendinimo sektoriui. Pristatyta namų, kuriuose arba niekas nebegyvena, arba gyvenamumo tankumas yra labai sumenkęs.
„Devintajame dešimtmetyje gyventojų tankumas buvo kur kas didesnis nei yra dabar. Šiuo metu vidutinis plotas tenkantis vienam žmogui Berlyne siekia 38 kv. m., Paryžiuje 22 kv. m. taigi Berlynas Paryžių lenkia beveik dvigubai.Taip yra dėl to, kad butų nuoma Berlyne yra pigesnė, lengviau gauti didesnį būstą už prieinamesnę kainą. Šiuo metu pastebime, kad miestų erdvės auga, tačiau žmonės nenori jose gyventi. Turime tokią situaciją, kad būstai Berlyne dideli, tačiau mažėja gyventojų skaičius, kuris šiuose būstuose gyvena“, - pasakojo V. Nickolas.
Jis sako pastebintis, kad turtingesni žmonės kraustosi į erdves, kuriose istoriškai gyveno vargingesni žmonės. Tai lemia didelę gyventojų sluoksnių kaitą. Pavyzdžiui, centrinėje Berlyno dalyje yra erdvių, kuriose gyventojų struktūra pasikeitė drastiškai.
Tokie pokyčiai visuomenėje kelia daug galvosūkių architektams, kaip suderinti erdves, kurios turi būti žalios ir kaip palengvinti gyventojams pasirinkimą gyventi miesto centruose, o ne kraustytis į priemiesčius.