Vėlinių išvakarėse, kai kiekvienas susikaupęs ruošiamės ant išėjusių kapų uždegti atminimo žvakelę, negausiai į plenarinį posėdį susirinkę Seimo nariai patyliukais priiminėjo statybų privačiuose miškuose įteisinimo pataisas. Tokio jautraus ir visuomenei (o pirmiausia – aplinkai) svarbaus klausimo svarstymas rinkiminių kovų įkarštyje ir patvirtinimas pačioje kadencijos pabaigoje tikrai neramina. Negerai, kai tokie skuboti sprendimų priėmimai deramai jų neįvertinus tampa norma.
Statybų miškuose klausimą galima įvardyti vienu iš praėjusios kadencijos Seimo perliukų, iškilusių po nepavykusio siekio privatizuoti likusius mūsų šalies valstybinius miškus. 2011 metais, nepaisant nuogąstavimų ir pasipriešinimo, jam jau kartą buvo pritarta. Laimei, įžvelgusi gausybę piktnaudžiavimo galimybių, jį vetavo Prezidentė. Tačiau, praėjus vos pusantrų metų, jis staiga patyliukais prisimintas, susiaurinus sodybas privačiuose miškuose atkuriančiųjų ratą iki buvusiųjų savininkų ar jų palikuonių. Juridiniu sodybos egzistavimo įrodymu, nelikus archyvinių duomenų, įvardijami liudytojų parodymais paremti teismų sprendimai.
Savaime suprantama, tokiu būdu atvėrus kelią namų miškuose statyboms, atsiras puiki landa piktnaudžiauti. Piktnaudžiavimo galimybę šioje vietoje įžvelgė ir STT, vertindama įstatymą antikorupciniu požiūriu. Nepaisant to, visgi buvo leista Seimui tvirtinti tokią dokumento redakciją, saugiklius numatant apibrėžti tik poįstatyminiuose teisės aktuose. Tuo tarpu piktnaudžiavimo įtarimus sustiprina šių sodybų pardavimo galimybė, atkuriančiųjų rato susiaurinimą iki savininkų ar jų palikuonių padaranti visiškai beprasmišku.
Nenoriu būti blogu pranašu ir veju pesimistines nuotaikas šalin, bet priėmus tokias pataisas, ramiai galime ruoštis palaipsniniam miškų, o ypač paežerių pasipildymui naujomis gyvenvietėmis, su triukšmingomis kaimo turizmo sodybomis ar prabangiomis rezidencijomis, su laiku virsiančiomis gal net ir daugiabučių kvartalais. Taip galutinai bus užkristas kelias visuomenei prieiti prie gražiausių gamtos vietų.
Įstatymo priešininkams įsikišus į šio dokumento svarstymo procesą ir pareikalavus teisinių saugiklių, vietoje argumentų, iš Seimūnų lūpų pasipildavo riebiais epitetais lydimi kaltinimai pavydu, trukdymu tremtiniams įsikurti jų buvusiose tėviškėse ar, kas iš ties juokinga, emigracijos skatinimu. Lyg mūsų tautiečiai emigruotų dėl to, kad jiems neleidžiama įsikurti miškuose.
Tikrai nesame prieš galimybę žmonėms sugrįžti prie jų šaknų, jei tai būtų tik sentimentų lydimas noras. Neramina, tai, kad šiomis pataisomis visgi pasinaudos toli gražu ne jie. Esu bendravusi su žmonėmis, turėjusiais sodybas miškuose. Jie sakosi net minties neturintys jas atstatinėti, ne vien tik dėl miško išsaugojimo, bet ir dėl didelio nepatogumo ten įsikurti. Juk nemažai tokių savininkų patys dėl patogesnio gyvenimo iš miškų išsikėlė į gyvenvietes. Be to, įsikūrimas vidury miškų, atsivedant komunikacijas pareikalaus didelių investicijų, ko dažnas buvęs sodybos savininkas, toli gražu negali sau leisti.
Nežiūrint to, vis labiau jaučiamas nepavydėtinas atkaklumas įkelti koją į miškus. Klausimas, ko taip ten veržiamasi? Juk pilni kaimai apleistų sodybų, o aplinkui plyti šimtai tūkstančių hektarų apleistos žemės ūkio paskirties žemės. Galiausiai norint padėti pokariu praradusiems sodybas, šiandien atsidūrusias miško teritorijoje, bereikia tik paieškoti išeičių. Juk dalis šių žmonių nuosavybės teise valdo ir žemės ūkio paskirties žemę. Tad galima, kompensuojant jiems prarastą turtą, leisti supaprastinta tvarka įsikurti čia.
Neturintiems tokios galimybės reikėtų kompensuoti sklypu iš valstybinio žemės fondo, blogiausiu atveju valstybei nupirkus tokį žemės sklypelį iš privačių asmenų. Taip būtų išspręstas ir nelygiateisiškumo tarp sodybas turėjusiųjų privačiuose ir valstybiniuose miškuose klausimas. Juk apie pastarųjų teisę atkurti buvusias sodybas miškuose niekur net neužsimenama. Kuo gi jie šioje vietoje blogesni?
Tuo tarpu reaguodamas į išsakytus priešininkų nuogąstavimus, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis suskubo įtikinėti, jog sodybų atkūrimo procesas nebus nevaldomas, ir kad tikrai jokio urbanizacijos proveržio miškuose nebus. Tačiau pasitikėjimą tokiais svariais argumentais gerokai susilpnina visai nesenas rezervinių miškų pardavimo aukcionuose pavyzdys. Pastarąją tvarką tvirtinant taip pat nebuvo įsiklausoma į nuogąstavimus, patį dokumentą priėmus taip pat skubotai, patyliukais, neįvertinus galimo poveikio.
Spraga pasimatė vos tik prasidėjus šių miškų pardavimo aukcionams. Tai – galimybė įsigyti miškus išsimokėtinai, tesumokėjus vos 10 proc. kainos, likusią sumą išsimokant per 15 metų, tačiau per tą laiką jau išsikirtus miškus. Tuo, žinoma, netruko meistriškai pasinaudoti gudrumo nestokojantys tautiečiai, keldami aukcionuose pirkimo kainas iki niekuo nepagrindžiamų aukštumų.
Minėtos klaidos pasekmė – viso labo vos pora šimtų tūkstančių pasipildęs valstybės biudžetas už parduotus visiems mums priklausančio miško sklypus, esant dešimteriopai didesnei jų sandorių vertei. Kilus triukšmui, šie pardavimai sustabdyti, tačiau kas kompensuos valstybei patirtus nuostolius?
Taigi, kur garantijos, kad panaši istorija nepasikartos leidus miškuose atkurti sodybas, juo labiau, kai piktnaudžiavimo galimybė šioje srityje labiau nei akivaizdi.
Ir visgi skaudina momentas, kuomet savininkai iš turimo miško nori išpešti kuo didesnę naudą. Tą išduoda ir įstatymo pataisų iniciatorės, kadenciją baigiančios Seimo narės Danutės Bekintienės retorinis klausimas, esą dėl ko reikalingi privatūs miškai, jei juose galima tik bambalius ir šiukšles rinkti. Na, turėtume nepamiršti, kad miško savininkai, be to, tikrai neblogai užsidirba išsikirsdami ir parduodami medieną. Pasirodo, kaip bebūtų gaila, to jiems gerokai per mažai. Juo labiau, kad privačioje nuosavybėje, nežiūrint jos specifiškumo, labai norėtųsi elgtis, kaip norima, nevaržomai, ir netgi uždraudžiant miške lankytis kitiems.
Tik čia pamirštamas vienas esminis momentas, jog miškus kuria gamta, savo turtus dovanodama visiems mums vienodai, nepriklausomai nuo to, kieno nuosavybėje jie bebūtų. Todėl ir negalima drausti visai visuomenei miškuose lankytis, nevaržomai naudojantis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Nepamirškime ir to, kad miškas yra be galo trapi ekosistema, į kurią įsiveržus žmogui, neabejotinai sulauksime negrįžtamų procesų, nuo ko beatodairiškai kentėsime visi.
Šioje situacijoje dažnai bandoma spekuliuoti faktu, kad Lietuvoje didelius plotus teritorijos užima miškai, todėl be reikalo nerimaujame dėl jų išnaikinimo. Teiginį sustiprina neseniai JAV Jeilio universiteto Lietuvai suteiktas geriausiai pasaulyje miškus prižiūrinčios valstybės vardas. Tikrai nesiimsiu nagrinėti kokiais kriterijais vadovaujantis prieita tokia išskirtinai optimistinė išvada ir su kokiomis šalimis iš tiesų buvome palyginti. Visgi jokiu būdu to neturime traktuoti kaip rezervo galimam miškų niokojimui. Nes mūsų politikams priėmus tokį netoliaregišką sprendimą, žengus bent vieną neatsakingą žingsnį netruksime tapti greičiausiai savo miškus sunaikinusia valstybe. Labai nesinori net apie mąstyti.
Autorė yra Susivienijimo Žali LT ir Lietuvos žaliųjų sąjūdžio narė