Nepaprasti grybai
Daugelis grybautojų grybavimo sezono metu stengiasi rasti kaip galima daugiau baravykų arba kitų pakankamai „garbingų“ grybų ir pasiekti dar vieną rekordą. Kažkam tai pavyksta, o visi kiti tikisi tai padaryti vėliau ar kito sezono metu. Tačiau esama ir tokių grybautojų, kuriems, nors baravykai yra be galo trokštami grybai, dar norisi ir kažko kito, ypatingo. To, kas juos išskirtų iš kitų grybautojų tarpo.
Panašiai kaip daugelis vairuotojų svajoja apie mersedesus ar BMW, yra ir tokių, kurie svajoja, pavyzdžiui, apie „Bugatti“ ar „Rolls-Royce“. Net jeigu materialiai tai sunkiai ar ir visai neįgyvendinama, būna visokių laimingų atsitikimų. Pavyzdžiui, imi ir netikėtai išloši loterijoje ir tai tampa visai realu. Tereikia išlošti.
Jeigu baravykų ir kitų žinomų grybų visi ieško daugmaž kryptingai, tai įvairių požeminių grybų dažniausiai randa tik atsitiktinai, – specialiai rausti žemę nelabai yra mėgėjų, o ir neaišku kur tai daryti. Lyg ir natūralu, kad, kai žmonės netikėtai suranda ką nors augantį po žeme, jiems norisi sužinoti, koks tai yra grybas.
Tiksliau, būtų visai natūralu ir normalu, jeigu ne vienas bet. Kažin kodėl visuose požeminiuose grybuose daugumai Lietuvos radėjų vaidenasi juodasis triufelis. Tas, apie kurį jie girdėjo ar skaitė, kad už kilogramą jo vaisiakūnių mokami net keli šimtai ar tūkstančiai eurų.
Surasti jo nuotrauką ir biologijos aprašymą internete šiandien labai lengva kiekvienam. Deja, skirtumas tarp nuotraukos ir to, ką mato ant delno dauguma radėjų jokių prieštaringų minčių nesukelia. Tiksliau, dėl nepaaiškinamų priežasčių tai nesugriauna įsitikinimo, kad čia turi būti būtent juodasis triufelis ir viskas. Galbūt todėl, kad jis toks brangus, o gal todėl, kad kiekvienas, bent jau teoriškai, lyg ir turi galimybę jį rasti.
Atrodo taip, tarsi čia būtų koks nors loterijos bilietas. Jeigu jį jau turi, tai reikia tik patikrinti – išlošei ar ne. Viltis išlošti į antrą ar dar tolimesnį planą nustumia net ir kur nors girdėtą ar skaitytą informaciją, kad esama ir daugybės kitų po žeme augančių grybų.
Juk pats brangiausias yra ne juodasis, o baltasis triufelis, kurio Lietuvoje galima taip pat sėkmingai ieškoti, kaip ir juodojo. Na, bet čia jau turbūt prancūziška rinkodara mumyse nurungia itališką, nes Prancūzijoje baltasis triufelis neauga. Šiaip ar taip, nesigiria juo prancūzai.
Taigi, jeigu bilietas, atsiprašau, grybas surastas, – reikia skubiai jį patikrinti, kad būtų galima atsiimti tai, kas už jį priklauso. Kas išmokės „laimėjimą“ ir išvis, ar toks „laimėjimas“ galimas, dauguma net nesusimąsto.
Štai kažkur skaitė ar girdėjo, kad juodojo triufelio kilogramo rinkos kaina yra tiek ir tiek šimtų eurų, o tai lyg ir savaime reiškia, kiekvienas automatiškai gali tiek gauti. Tarsi dolerius išsikeisti į eurus ar atvirkščiai. Kur gauti, iš ko gauti ir už ką gauti, – klausimas net nekyla. Su kuo ten tas triufelis valgomas ar kas ten su juo daroma – visai nesvarbu. Ar mūsų šalyje jis gali augti – nesvarbu, nes tai – kaip loterija. Čia viskas galima. Galima per vieną dieną išgarsėti, galima akimirksniu tapti socialinių tinklų, o gal, jeigu gerai susiklostys aplinkybės, ir televizijos žvaigžde. Pavyks ar ne praturtėti, bent jau paglostys savimeilę.
Problema šiuo atveju yra ta, kad laimėjimo tikimybė net ne labai, labai artima, o iš tikrųjų lygi nuliui.
Turi išskirtinį kvapą
Norint nuvilti tokių „triufelių“ radėją specialistui užtenka užduoti jam vieną vienintelį klausimą: „Ar grybas turi kokį nors kvapą?“ Po to jau galima būtų net nežiūrint į grybą ar jo nuotrauką pasakyti, kad tai – ne triufelis. Kodėl specialistas gali būti toks tikras? Ogi todėl, kad triufeliai nevalgomi taip, kaip juodieji ikrai – šaukštais ar gabalėliais. Svarbiausia jų savybė – nepakartojamas aromatas. Kitaip tariant į patiekalą jie praktiškai dedami beveik vien tik dėl kvapo, o jeigu jo nėra, tai ir dėti nėra ko. Ir kaina tokio triufelio – nulis eurų, o ne šimtai ar tūkstančiai.
Jeigu pas mus tas ar bent toks pat triufelis, deja, neauga, tai, pavyzdžiui, Kinijoje auga. Beveik visiškai toks pat. Specialistas iš išvaizdos ne visuomet atskirs, – be genetinių tyrimų dažnai nė iš vietos. Yra tik vienas esminis skirtumas. Triufelis iš Kinijos neturi „tinkamo“ kvapo. Tokio kvapo, kokį skleidžia jo giminaitis iš Prancūzijos. Ir viskas. Beveik niekam jis nereikalingas – tonos beveik niekam nereikalingų triufelių. Apie juos tikrai niekas nesvajoja.
Taip, iš jų ten taip pat pagamina pastas, kremus ar aliejaus antpilus, kurie gal ir randa savo pirkėja kur nors, kur apie Perigoro juoduosius triufelius yra tik girdėję arba negali sau jų leisti dėl ekonominių priežasčių. Europoje kiniškus triufelius vietoje juodųjų galima įpiršti tik lengvabūdžiui, nieko neišmanančiam ar tik kažką apie juos girdėjusiam pirkėjui. Ir tik vieną kartą. Net jeigu juos pardavinėsite nedideliais kiekiais, vis įdėdami tarp jų vieną kitą prancūzišką triufelį su kvapu ir vien dėl kvapo. Taip jau buvo daroma. Greičiausiai, bus vis bandoma taip padaryti ir ateityje.
Auga juodieji triufeliai ne tik Prancūzijoje, tačiau daugiausiai mokama būtent už augantį viename Prancūzijos regione. Jis yra tarsi etalonas. „Triufelis“ iš Lietuvos nebūtų laikomas jokiu Perigoro triufeliu. Juodasis triufelis ir tiek. Ir kaina jo būtų atitinkama. Būtų, jei tik jis čia augtų.
Reikalas tame, kad prieš paskutinį ledynmetį, o gal ir ne prieš paskutinį, jis, galbūt, čia ir galėjo augti, bet ištirpus ledynui ne tik triufelio, bet ir jokio grybo ar augalo čia jau nebebuvo. Ką jau ten augalo – net dirvožemio nebebuvo. Europoje juodasis triufelis išliko tik Pietų Ispanijoje ir Pietų Italijoje. Visur kitur į šiaurę jis ledynmečio metu išnyko. Per tuos keliolika tūkstančių po ledynmečio praėjusių metų grybas „perėjo“ Pirėnų kalnus, dalinai „perėjo“ Alpes ir dabar auga Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje o taip pat ir Balkanų pusiasalyje. Taip, jis po truputį slenka į šiaurę. Taip, jis auginamas plantacijose Ispanijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Anglijoje – visur, kur yra tinkamas klimatas ir tinkamas, o dar be to ir ilgai formuojamas kalkingas, purus dirvožemis.
Auginimas dar nebūtinai reiškia, kad ir dera. Pavyzdžiui, Velse, Anglijoje, po daugybės kultivavimo metų pirmas juodųjų triufelių derlius buvo gautas tik 2017 metais, kai Prancūzijoje dėl didelės sausros triufelių derlius buvo mažas. Šiais metais situacija galėtų pasikartoti. Galėtų todėl, kad intensyviausiai jis dera gruodžio–vasario mėnesiais. Taigi šiuo metu prasidėjo intensyviausias juodųjų triufelių derėjimo metas Prancūzijoje.
Lietuvoje yra tik ne visai tie patys
Tokiu metu patartina visiems entuziastams jo ieškoti ir Lietuvoje. Kadangi Lietuva yra kiek šiauriau nei Prancūzija, tai jis tikrai čia negalėtų pradėti masiškai anksčiau derėti nei Perigore.
Na, gerai sakysite, tai nejaugi Lietuvoje triufeliai visai neauga? Auga tiek natūraliai, tiek ir bandomi kultivuoti plantacijose. Tik jie – truputį kitų, neturinčių tokios paklausos šios genties grybai. Kauno, Kėdainių ir Kelmės rajonuose jau nuo 2013–2014 metų auginami vasariniai triufeliai. Deja, apie sėkmingą derėjimą kol kas lyg ir nieko nesigirdi, nors praėjo jau pakankamai daug laiko.
Ką gi, palauksim, – laiko turime į valias ir netvirtinsiu, kad tai yra beviltiškas užsiėmimas. Kur nors Vidurio, o ypatingai Šiaurės Lietuvoje galima bandyti paieškoti ir, galbūt, rasti ne mažiau keturių šios genties rūšių grybus. Rašoma, kad prieš šimtą metų vienas iš jų net ir Kauno rajone lyg ir buvo surastas. Taigi, ieškoti triufelių galima, gal net reikia, tik nereikėtų pamiršti, kad Lietuva – ne Pjemontas, ne Perigoras ir ne Burgundija. Galimybių rasti yra ir čia, tik grybai – ne tos rūšies.
Jie – ne mažiau įdomūs, ne mažiau naudingi jei ne mums, tai gamtai, deja, gurmanų labai ar ir išvis nevertinami. Užtat ieškoti jų galima šiltuoju metų laiku. Jokios materialinės naudos toks radinys tiesiogiai neduos. Tinkamai jį įvertins tik nebent nusimanantys grybų mėgėjai ar šiuos grybus tyrinėjantys mokslininkai. Na, ir kai kuriose grybų ar gamtos mylėtojų svetainėse. socialiniuos tinkluose su tokiu radiniu galima labai sublizgėti. Gal ir per televiziją parodys, nes, net ir visų pastarojo meto negandų fone, mūsų šalies mastu tai būtų tikrai neeilinis įvykis.