Baigusios studijas merginos nusprendė, kad laikas atsipūsti, išbandyti gyvenimą kelyje bei pamatyti Europą kitaip. Taip pamažu gimė žaliojo pašto idėja, kuri nuskraidino jas skersai visą senąjį žemyną ir privertė autostopu nukeliauti daugiau nei 25 000 kilometrų.

Kaip viskas prasidėjo?

Idėja išmėginti paštininkių profesiją gimė iš abiejų merginų aistros kelionėms. Vilniuje susitikusios Dalia ir Linda kelis kartus viena kitai užsiminė, kad baigusios studijas norėtų kurį laiką pakeliauti po dar nematytas šalis bei aplankyti ten gyvenančius draugus. Ilgainiui tai virto planu leistis į laiko neribojamą kelionę po visą Europą.

Pradėjus planuoti galimą kelionės maršrutą pirmuosius taškus žemėlapyje sudėjo užsienyje gyvenantys draugai. Norėjosi įrodyti, kad neprarasti ryšio su kažkur ir kažkada sutiktais žmonėmis galima ir gyvenant kitoje šalyje, o atstumas tam tikrai nėra kliūtis. Savo bičiuliams Linda pasiūlė parašyti laišką ar kitokią žinutę Latvijoje savanoriavusiai portugalei, kurią žadėjo aplankyti. Taip idėja ėmė plėstis ir galiausiai buvo nuspręsta surinkti kuo daugiau laiškų iš dabar keliauti negalinčių bičiulių ir išdalinti juos visoje Europoje.

Laiškų idėja ir pasiruošimas kelionei

Netrukus merginos viešai paskelbė, kad žada keliauti po visą Europą aplenkdamos tik jos šiaurę. Jos taip pat pranešė, kad jei kas nors nori perduoti labų dienų seniai matytam bičiuliui jos mielai padės tai padaryti pristatydamos jam skirtą siuntinį pačios.

Merginų sukurtas video reportažas:

Laiškai ėmė kauptis nepastebimai ir dar prieš palikdamos Lietuvą keliautojos kuprinėse turėjo apie 90 mažų siuntinėlių. Ilgainiui laiškų adresatai tapo pagrindiniais kelionės tikslais ir būsimą maršrutą merginos nubraižė atsižvelgdamos būtent į juos. Merginos nepabūgo ir didesnių už voką siuntinių – kuprinėse atsidūrė pieštukai, šaukšteliai, gėrimai, rankų darbo atvirukai, kompaktinės plokštelės su pačių siuntėjų sukurta muzika ar specialiai adresatams susuktais filmais. Pasitaikė ir maisto produktų, ir net jaunas braškės daigelis.

Merginos prašė savo draugų bei pažįstamų, kad jie padėtų susirasti nakvynę arba trumpą darbelį. Šiek tiek pastangų, ieškojimų ir po visą Europą išsiraizgę žmonių ryšiai padėjo susirasti ne tik stogą virš galvos kone kiekvienai nakčiai, bet ir sutikti daugybę nuostabių žmonių, kurie su malonumu aprodydavo savo gimtąsias šalis ir papasakodavo tai, ko nerastumėte jokioje turistams skirtoje knygoje ar muziejuje.

Keliavimas autostopu

Nors abi merginos jau turėjo nemažai keliavimo autostopu patirties ir mėgo tokį keliavimo būdą, idėja apskrieti visą Europą tik ištiestos rankos pagalba tapo dar prasmingesne po to, kai jos apsilankė ekologiško turizmo, gyvenimo būdo bei organinės žemdirbystės seminare Italijoje.

Ten buvo garsiai kalbama apie tai, kiek kuro sunaudojama kiekvienam mūsų keliaujant lėktuvu, automobiliu, autobusu ar traukiniu. Seminarų metu buvo pabrėžiama, kaip svarbu yra išnaudoti kiekvieną vietą visose transporto priemonėse, mat ši pramonė yra atsakinga net už 28 % žemės taršos. Buvo kalbama ir apie žmonių bendradarbiavimo reikšmę bei skatinama nevažinėti tuščiu automobiliu, o į jį priimti kaimyną, draugą ar tiesiog pakeleivį. Būtent tą laisvą vietą automobilyje Dalia bei Linda pasiryžo užpildyti ir joms tai puikiai sekėsi visus keturis mėnesius.
Citata
Trumpam virtusios paštininkėmis merginos ne tik išdalino galybę tikrų, ranka rašytų laiškų po visą Europą, bet ir turėjo puikią galimybę užsienio šalis pamatyti vietinių akimis, pajusti tikrą, neturistinę dvasią ir dar kartą patikėti, kad žmonės yra geri ir niekada nesustoja stebinti.

Toks keliavimo būdas yra itin draugiškas gamtai ir veikia kaip gyva jungtis su vietiniais gyventojais, kurie atstoja istorijos vadovėlius ar gido paslaugas. Keliautojos kasdien susipažindavo su daugybe žmonių, turėjo progą daug ką pamatyti vietinių akimis bei pažinti kultūrą gyvai ir iš arti.

Paštininkių kasdienybė

Keliaudamos nuo taško iki taško Dalia ir Linda krovėsi vis didesnį maišą mažų siuntinėlių, mat sulaukę laiškų žmonės paprastai sumanydavo, kad būtinai nori į jį atsakyti ar net parašyti laišką naujam adresatui. Po kurio laiko merginoms laiškus teko priimti tik iš tų, kurie siuntė juos į vietas, vis dar esančias kelionės maršrute, nes sako, kad kitaip niekuomet nebūtų grįžusios namo.

Paprašytos papasakoti įsimintiniausias laiškų perdavimo istorijas jos tik šypsosi ir sako, kad visos jos buvo išskirtinės. Visgi vieną linksmiausių nuotykių jos prisimena Makedonijoje, kuomet pristatinėdamos laišką pateko pas vaikiną, kuris buvo ką tik parkeliavęs iš JAV ir su visais tradiciniais valgiais, gėrimais bei dainomis šventė savo sugrįžtuves. Kiekvienas laiškas jo gavėjams suteikdavo daug džiaugsmo ir priversdavo plačiai nusišypsoti, tačiau šis buvo ypatingas, mat po penkių mėnesių praleistų JAV gauti laišką iš Lietuvos nuo ypač brangaus draugo buvo tikrai nepakartojama.

Gyvenimo kelyje pamokos

Vos prieš kelis mėnesius į gimtąsias Baltijos šalis grįžusios merginos sako, jog tokia kelionė tai neįkainojama gyvenimo patirtis, o idėja pristatinėti laiškus pasiteisino su kaupu.
Citata
Toks keliavimo būdas yra itin draugiškas gamtai ir veikia kaip gyva jungtis su vietiniais gyventojais, kurie atstoja istorijos vadovėlius ar gido paslaugas.

Trumpam virtusios paštininkėmis merginos ne tik išdalino galybę tikrų, ranka rašytų laiškų po visą Europą, bet ir turėjo puikią galimybę užsienio šalis pamatyti vietinių akimis, pajusti tikrą, neturistinę dvasią ir dar kartą patikėti, kad žmonės yra geri ir niekada nesustoja stebinti.

Dalia teigia, kad tokia kelionė leido geriau pažinti ir savo draugus, nes pristačiusi laišką visuomet suprasdavai, kodėl jis siunčiamas būtent šiam žmogui. Laiškai keliautojas džiugino naujais atradimais ir privertė aplankyti vietas, į kurias jos tikrai nebūtų užsukusios.

Žaliųjų paštininkių patirtis yra puikus įrodymas, kad keliauti gali kiekvienas ir finansinė padėtis ne visuomet yra pagrindinis rodiklis. Svarbiausia yra didelis noras, ieškojimas, idėjos ir tikėjimas žmonėmis.