Šio tolimo žemyno lobis – senosios civilizacijos, kurių pėdsakai iki šiol kelia daug diskusijų, nuo mįslingųjų Naskos piešinių iki įstabių Maču Pikču griuvėsių.
GRYNAS.lt skaitytojams - ištrauka iš knygos:
Neatskleista Kolumbijos paslaptis, keisti kolumbiečių protėviai ir nuo karščio pokšinti dykuma
Ištarus Kolumbijos vardą Lietuvoje ar bet kur kitur Europoje, pašnekovų reakcija beveik visuomet būdavo panaši – atrodydavo, kad pašnekovas tuoj ims žegnotis ar mažų mažiausiai nusispjaus tris kartus per petį. Geru įvaizdžiu ši šalis tikrai nepasižymi ir greičiausiai nėra įtraukta nė į vieną būtinų pamatyti pasaulio vietų sąrašą. Nebent tas sąrašas vadintųsi „Vietos, kurias privalu aplankyti adrenalino ir pavojų aistruoliams“. Kolumbijos įvaizdis toks: narkotikų gamyba, nesaugumas, iki dantų ginkluoti plėšikai, grobiantys žmones, ir pan.
Tačiau dar prieš kirsdami sieną mes supratome apie Kolumbiją vieną dalyką, kurio nežino dauguma gyvenančių Europoje. Koks tas dalykas? Kolumbija užburia! Kaip kitaip paaiškinsi, kad nė vienas iš mūsų sutiktų keliautojų, visi sutartinai vadino Kolumbiją labiausiai patikusia šalimi? Tiesa, nė vienas negalėjo rišliai paaiškinti, kodėl taip yra. Na, ten kažkas tvyro ore, – maždaug taip skambėdavo keliautojų paaiškinimas. Kad oras gali būti klampus irįsiurbiantis, jau patyriau Amazonėje, kad oras gali sukelti keistus vaikiškumo priepuolius ir norą vaizduoti angelus, sužinojau Ekvadore. O ką gali Kolumbijos oras, nusprendėme patikrinti patys. Taip atsidūrėme prie Kolumbijos sienos.
Čia jau būriavosi viskam pasiruošę keliautojai – tikrai, jų paprastais turistais nepavadinsi. Greičiau, adrenalino ir pavojų aistruoliai. Augaloti vaikinai, demonstruojantys raumenis ir juos puošiančias tatuiruotes, kūno kalba tarsi šaukiantys, kad yra pasiruošę visiems laukiantiems pavojams. Kiek patrakusios merginos, rodančios, kad jos irgi ne pėsčios, ne lepūnėlės lakuotais nagais. Jokių turistinių grupių, jokių šeimų su vaikais.
Nužvelgėme ant sienos kabantį skelbimą su ieškomų sukilėlių nuotraukomis (beje, kai kurie veidai užbraukti flomasteriais – jau nebeieškomi, suprask, surasti), gavome antspaudus į pasus ir įvažiavome į daugelį bauginančią Kolumbijos žemę.
Ir kaip man dabar įrodyti, kad Kolumbija – pakankamai saugi ir tikrai nuostabi žemė, kai antrą dieną šioje šalyje buvau apvogta? Baimindamasi, kad gatvėje gali būti ne visai saugu, palikau piniginę viešbučio kambaryje (tiesa, paslėptą kuprinėje, ne kaip nors užmaršiai paliktą ant spintelės), o grįžusi radau „linkėjimų“ nuo kambarinės: iš kiekvienos valiutos, kurios kupiūrų turėjau piniginėje, buvo paimta po porą banknotų. Kiti pinigai palikti – gal iš gailesčio mane galutinai nuskurdinti, o gal dėl atsargumo, kad ne taip greitai pastebėčiau kiaulystę.
Kambarinė netikėtai praturtėjo keliais dolerių, kolumbietiškų pesų ir keliais eurų banknotais. Bendras nuostolis man – apie 100 litų. Smulkaus masto vagystė ir didelė pamoka. Visgi užbėgdama už akių pasakysiu, kad tai buvo vienintelė neigiama patirtis šioje šalyje, ir ją pateisindama dar pridurčiau, kad tikriausiai taip gali atsitikti bet kur.
Gana greitai išvykome iš baltojo Popajano miesto, kuriame įgijau šią keistą patirtį, ir džiunglių keliukais patraukėme link San Agustino – vietovės, kur tikėjomės pamatyti senuosius kolumbiečių protėvius. Tiesa, ne šmėklas, o iškaltus akmeninėse skulptūrose (prieš 5 000 metų gyvenę San Agustino kultūros žmonės mėgo įsiamžinti akmenyje).
Tuo tarpu į šmėklas buvo panašesni vadinamieji gerilos, arba lietuviškai sukilėliai, kuriuos pamatėme pakeliui į San Agustiną. Dėl jų Kolumbija negali pasigirti geru įvaizdžiu. Jie anksčiau yra pagrobę ne vieną šalies gyventoją ar turistą. Tiesa, dabar tuo neužsiima – verčiasi narkotikais, nes verslas pelningesnis. Pagrobus įkaitą, kartais tenka laukti išpirkos ilgus metus, visą tą laiką sukilėliams krenta papildomi kaštai – derėtis su pagrobtojo vyriausybe, policija, maitinti įkaitą (iš Vakarų Europos gali pasitaikyti valgus), investuoti daug pastangų į įvaizdžio – mes kieti ir viską galim – kūrimą. O kartais net ir po metų ar dvejų niekas išpirkos nesumoka. Verslas gal ir pelningas, bet labai nestabilus ir atsipirkimas negreitas.
Tuo tarpu kokainmedžiai gerai auga kiekvienais metais. Daug patikimiau. Bent jau taip pasakojo žmonės apie sukilėlių buitį. Dar pasakojo, kad tuos medžius narkomafijos atstovai įsigudrino auginti ne kur kitur, o nacionaliniuose parkuose. Anksčiau Kolumbijos karinės pajėgos, užtikusios kokos laukus, iš sraigtasparnių barstydavo juos nuodingomis medžiagomis. O nacionaliniuose parkuose to daryti negali, nes išnaikintų daug saugomų augalų rūšių.
Tiek legendų apie garsiuosius Kolumbijos sukilėlius, o mes juos išvydome gyvai – per autobuso langą. Tupėjo į krūmus sulindę, užsimaukšlinę kepures, užsidengę burnas juodomis skaromis... Nors prie šonų turėjo ginklų, tačiau nužvelgė pravažiuojantį autobusą nepatikliai, be perdėtos drąsos, gal net baugščiai. Anksčiau, vos prieš penkerius metus, tikriausiai būtų sustabdę autobusą ir pareikalavę išpirkos iš keleivių. Dabar atvirkščiai – sukilėliai vengia autobusų, mat juos vos ne kas penkiasdešimt kilometrų stabdo policininkai ar kariškiai ir ieško krūminių. Valdant Kolumbijos prezidentui Uribei, pagrindinės šalies pajėgos buvo mestos sukilėliams pažaboti. Tad nenuostabu, kad savo kelionės metu juos matėme tik kartą – pro autobuso langą.
Visgi tie veidai įsirėžė į atmintį, atvažiavome į San Agustiną kiek sukrėsti. Gal todėl įtartinai nužiūrėjome gatvėje prišokusį vyruką, puolusį siūlyti nakvynę viešbutyje. Bet apėję ratą aplink miestelį ir neradę mus žavinčio varianto, sugrįžome pas Mario (kaip vėliau paaiškėjo, toks buvo siūlytojo vardas). Ir paaiškėjo, kad teisingai padarėme. Mario viešbutis buvo įsikūręs ramioje gatvėje, kiek atokiau nuo miestelio centro, čia buvo gausu jaukių terasėlių, kuriose mielai šnekučiuodavosi keliautojai. Kava iš Mario kavinuko visą parą liejosi laisvai. Nespėdavau nė išvysti puodelio dugno, o Mario jau stovėdavo šalia ir siūlydavo papildyti puodelį tamsaus gėrimo.
Netrukus susipažinome su aktyviausiais viešbutuko gyventojais. Prie stalo krizeno vos prieš porą savaičių susikūrusi kolumbiečio ir vokietės pora (beje, kolumbietis Pablo jau kūrė planus, kur susituoks su naująja drauge iš Europos – ech, tas ispanakalbių spontaniškumas). Įspūdžiais dalijosi trys kartu keliaujančios australės, čilietis, prisistatęs žurnalistu, gvatemalietė ir dar viena vokietė, keliaujanti viena.
Greitai prie stalo atsirado čilietiško vyno (žurnalistas neatlaikė spaudimo ir pasidalijo buteliu, kurį buvo atsivežęs), ir kalbos įsisuko dar smarkiau. Mario ragino australes mokytis salsos jo „šokių mokykloje“ – tokia neegzistavo, bet Mario buvo nusiteikęs įsteigti dėl trijų strazdanotų keliautojų, nors jo žmona sėdėjo šalia ir traukė vieną cigaretę po kitos. Šeimininkė tikrai neatrodė tokia, kurią lengvai ignoruosi – užsinorėjusi galėtų išmėtyti visus iš balkono, tam turėjo pakankamai kūniškumo.
Pablo kuteno savo naująją novią (merginą, mylimąją) ir kuždėjo jai kažką į ausį. Netrukus čilietis, užkrėstas kaistančios atmosferos, ėmė rėžti sparną aplink vokietaitę, nors tuo pat metu gvatemalietė rėžė sparną aplink jį... Atmosfera burbuliavo ir virė, visi šnekėjo vienas per kitą, laidė juokus, ir atrodė, nors visi kalba vienu metu ir skirtingomis kalbomis, vis tiek kažkaip susišneka.
Mus su Valdu nuo viso to balagano atitraukė mintis, kad rytoj teks anksti keltis ir leistis į pažintį su akmeniniais ir turbūt ne tokiais jausmingais kolumbiečių protėviais. Vos atvykę susitarėme su vietiniu gidu, kad rytoj iš pat ryto paruoštų mums žirgus išvykai į apylinkes.
„Jūs ne žydai, jums nereikia labai pašėlusių žirgų?“ – ryte perklausė gidas. Mes suglumę pakinkavome galvas, kad tikrai ne žydai ir tikrai nereikia pašėlusių žirgų. Nors ir ne visai supratome priežastinį ryšį tarp klausimo apie tautybę ir išvados apie žirgus. Tuomet gidas greitai paaiškino. Jo manymu, daugelis Pietų Amerikoje keliaujančių žydų – ką tik po karinės tarnybos, jie tarsi siekia visomis savo poromis patirti gyvenimą iš naujo, išgerti pilną taurę, kaip sakoma. Į tai įeina: šuoliai parašiutais, žygiai į kalnus, plaukimas plaustais, labiausiai pašėlę žirgai ir t. t.
Mums viso to kol kas nereikėjo. Užteko dviejų padoriai atrodančių žirgų – Mariposos (isp. mariposa – drugelis) ir Maltos (Kolumbijoje populiarios giros pavadinimas). Žirgai iš tiesų atrodė padoriai, nepriekaištavo mums dėl vakar išgerto pernelyg didelio kiekio vyno ir leidosi patogiai užsėdami. Tačiau tai buvo tik jų triukas. Vos pajutę, kad mes pernelyg jų nekumščiuojame, kai padidina greitį, jie greitį ėmė didinti sulig kiekvienu posūkiu.
Iš pradžių juokėmės, kad maniškė Drugelė (kumelė) vis nori aplenkti savo partnerį Maltą (šis, priešingai nei skamba moteriškas vardas, buvo patinas). Tačiau mačo kraujas, aišku, neleido žirgui nusileisti. O tai reiškė, kad pirmieji posūkiai dar buvo įveikti ristele, o vėlesnieji jau šuoliais. Kai paskutiniame posūkyje dar pasitaikė nusileidimas nuo kalniuko ir bala apačioje, kurią teko įveikti, juokai aptilo, stengėmės neiškristi iš balnų. Visgi smagumo netrūko, nes abu jojome beveik po antrą trečią kartą gyvenime, ir mums tas nevaldomas lėkimo jausmas žiauriai patiko.
Be jodinėjimo, išvykos tema dar galėtų vadintis „Surask skulptūrą“. Patys nebūtume suradę. Tačiau reikiamu metu gidas pristabdydavo visus įsismarkavusius žirgus ir pakviesdavo mus į kokią lomelę ar už kokių nors akmenų, kur ir tūnodavo tie akmeniniai mažiukai. Kartais tai būdavo koks medžiotojas su strėlyte rankoje. Kitais kartais mamyčiukė, apsikabinusi kūdikį ir iššiepusi dantis suprask, neduosiu. Kitą kartą visai mielas vyriukas su kavos puodeliu.
Na, visus juos įvardijau su mažybinėmis priesagomis, nes iš tiesų buvo labai maži. Gal kokio metro dydžio, jeigu sustatytum. O dalis jų, pagal skulptoriaus sumanymą, buvo pasodinti, tad atrodė dar mažesni, vos už kupstą aukštesni.
Kas buvo tie mažiai ir kodėl iki jų reikėjo trenktis ištisas šešias valandas poprasčiais keliais?
Skulptūras, manoma, išskaptavo ir sustatė San Agustino kultūros žmonės net prieš penkis tūkstančius metų. „Įdomu, ką tuo metu darė mano protėviai – gremžė akmenyje skylę, kad galėtų susigrūsti miltų“, – nevalingai susimąsčiau, žvelgdama į inteligentą su kavos puodeliu.
Akmeniniuose dirbiniuose San Agustino gyventojai tarsi fiksavo savo nūdieną: čia buvo ir medžiotojų, ir žvejų, ir karių, ir motinų, ir aukojimo scenų, ir lytinio akto vaizdų. Žinoma, buvo ir dievų, tokių kaip erelis, jaguaras ar kažkokia varlė. Ne dėl jų meninės vertės veržėmės apžiūrėti šių skulptūrų. Tiesiog norėjome pamatyti, kuo gyveno šios sunykusios San Agustino tautos gyventojai prieš penkis tūkstančius metų. Įsitikinti, kaip naiviai ir kruopščiai jie fiksavo savo kasdienybės detales.
Tie mažiukai sujaudino iki ašarų – kokios atkaklios jų išraiškos ir nesumeluoti ketinimai (jei žvejys, tai ryžtingas, jei karys – piktas, jei mama – irgi pikta, nes tai ne pasivaikščiojimas, reikia vaiką nuo pavojų saugoti). Tik tipažas su puodeliu liko neaiškus. Bet juk Kolumbija, gal čia visada buvo kavos?
Grįžę po jodinėjimo, kavos paslaptis toliau bandėme įminti Mario namuose su triukšminga viešbučio kompanija. Netrukus reikėjo leistis į kelią. Ankstyvą rytą Mario mus iškrapštė iš lovų (po paskutinio vakaro su ta pačia marga kompanija ne ką spėjome numigti), sugrūdo į kažkokiu būdu prie viešbučio atsiradusį autobusą ir pamojavo pavymui nuo šaligatvio, kai sukome iš San Agustino
į kitą kelionės tikslą – jis vadinosi Tatakojos dykuma.
Prabudome iš snaudulio kažkur vidury laukų, nes vairuotojas ragino išlipti. Išlipome. Vėl iš niekur atsirado automobilis. Vairuotojas pasiūlė: sėskitės, nuvešiu iki Viljavjecha (miestelis prie dykumos). Įsėdome. Nuvežė. Be didesnių problemų ir atsibeldėme – nieko neieškoję ir jokios pagalbos neprašę.
Viljavjecha pasirodė užsnūdęs miestelis. Buvo karšta, saulė dar tik ketino leistis po poros valandų. Žmonės slankiojo pavėsyje. Arba net nesivargino – sėdėjo pavėsyje. O mes kaitome su savo kuprinėmis. Reikėjo susirasti, kur jas numesti. Pagrindinėje aikštėje buvo viešbutis. Turėjo vieną kambarį – dvylikai žmonių. Nesusidomėjome. Nors tai galėjo būti ir vienintelis miestelio viešbutis.
Netrukus prisistatė mototaksi vairuotojas. Sako: pažįstu vieną senjorą, nuomoja kambarius, nuvešiu. Nuvežė. Kambarys puikiai tiko, nors iš tiesų tai buvo tik patalpa, suklijuota iš skardos lakštų. Na, bent nereikėjo su niekuo dalytis. O kieme knisosi kiaulių šeimyna, tai Valdui irgi pasirodė privalumas.
Kitą rytą leidomės į dykumą. Tas pats mototaksi vairuotojas (pasirodo, Chosė) dar kartą pasiūlė nuvežti. Dardėjome triračiu motociklu per dykumą, o Chosė vis sustodavo kokioje nors vietoje ir nulydėdavo mus takeliais tarp įvairiaspalvių uolų: Tatakojos dykuma ne visai įprasta, tai nėra kokia dyka plynė, dykumą vagoja įvairiaspalvės uolienų sangrūdos, primenančios kalnelius ar kauburius, o vietomis – į krūvą susimetusių vienuolių skulptūras ar į dangų besistiebiantį uolienų mišką. O fone dar mėlynuoja kalnai (kurie, esą, sulaiko debesis ir vien dėl to egzistuoja Tatakojos dykuma, kitu atveju, ji turbūt būtų tokia pat žalia, kaip ir šimtus kilometrų į abi puses besidriekiantys
džiunglių plotai).
Chosė energingai pasišokinėjęs užkopė į oranžinę uolą, pralindo pro joje esančią erozijos išgraužtą skylę ir jau žvelgė savo skrybėlėta galva iš kitos uolos pusės modamas ranka, kad sektume. Lipome ir mes, kol saulė neužkaitino. Leidomės žemyn, vingiavome tarp uolų labirintų. Žiūrėjome visur, kur jis parodė: ir į varlės formos uolą, ir į kaktusą skabančias ožkas. Jam pasiūlius, neatsisakėme paragauti ir kaktuso vaisių – raškėme raudonąsias nuo spygliuotų pupsiukų ir ragavome.
Pervažiavus iš oranžinio dykumos sektoriaus į pilkąjį (dykuma – vos 300 kvadratinių kilometrų dydžio, o joje net yra keli atskiri sektoriai!), saulė ėmė kirsti mums į pakaušius. Chosė ir čia sugebėjo nustebinti, pilkaisiais uolų labirintais atvedęs mus iki baseino. Pasirodo, dykuma – savotiškas gamtos pokštas, ji įsikūrusi ne visai savo vietoje, todėl drėgmės joje esama. Iki dykumos nuo kalnų atiteka vienas kitas upeliukas (jei tik pakeliui nenugaruoja), o išmanūs vietiniai inžinieriai nukreipia vandenį į betoninę talpyklą, ir štai – baseinas, kai jo labiausiai reikia!
Valdas mielai pasinaudojo inžinierių sukurtu šedevru dykumos viduryje. Kadangi neturėjau tam tinkamos „vakarinės suknelės“, slankiojau palei baseino kraštą.
Dar užsukome į vietinę viduryje dykumos įsikūrusią kavinę. Aplink menką pastatą šeimininkų mergaitė žaidė su ožiukais, o jos tėvai už pastato kampo vieną iš tų ožiukų skerdė pietums. Mes pietų neužsisakėme.
Mūsų jau laukė kelionė į Bogotą, kur norėjome patikrinti, kokią tvarką ten įvedė kelerius metus miestui vadovavęs lietuvių kilmės meras Antanas Mockus. Arba Mokus, kaip jį vadina kolumbiečiai. Neretas kalbėdamas apie jį, paplekšnoja sau per užpakalį... Gal numanote kodėl?