Antropologai sako, kad žmogus prisijaukino savo ūkinėms reikmėms tik 14 laukinių gyvūnų rūšių. Iš jų atžalyno atsirado daugybė naminių veislių, su žmogumi per amžius prisitaikiusių prie visokiausių geografinių, klimato sąlygų, augmenijos aplinkos, mitybos galimybių. Tame natūralios raidos ir sklaidos procese kito gyvūnų išoriniai požymiai, formavosi vis kitokie genų kodai.
Pažanga ne visada į priekį
Pagaliau susivokta, kad senosios naminių gyvūnų veislės yra vertybė, saugotina kaip kultūros istorijos paveldas. Be to, kintant gyvenimo Žemėje sąlygoms, jų genų fondas bet kada ateityje gali pasirodyti labai vertingas sprendžiant maisto problemą. Tiesa, kad tų palyginti negausių išvestų pramoninių veislių gyvuliai duoda daugiau pieno, mėsos, vilnos, bet jie paprastai lepesni, jiems reikia brangesnės priežiūros, daugiau gydymo antibiotikais ir pan., šildomų ar vėsinamų tvartų, būdami stambesni daugiau ėda pašaro, ir ne bet kokio.
O senųjų vietinių veislių gyvuliai nereiklūs, tenkinasi paprasčiausiomis laikymo sąlygomis ir pašarais, jų stipresnė imuninė sistema, jie atsparesni ligoms, epidemijoms, endoparazitams. Tad vertinti veisles vien pagal jų produktyvumą gali būti klaida.
Patirtis vertingesnė nei teorijos
Apie 1960 m. Bolivijos aukštikalnėse ganėsi 12 mln. senos vietinės Criollo veislės šiurkščiavilnių avių. Jos mažos (tesveria 24 kg), vilnos prikerpama tik 0,8 kg per metus. Bolivijos vyriausybė, bendradarbiaudama su JAV Jutos universitetu, pradėjo programą Andų kalnų krašto gyvulininkystei gerinti. Criollo avys imta kryžminti su merinosais ir kitų pagerintų veislių iš JAV atstovais. Šis darbas truko iki 9 dešimtmečio vidurio.
Kai kam pavyko iš mišrūnų gauti daugiau vilnos, tačiau pelnas iš to daug nepadidėjo. O skurdžiose ganyklose stambesnėms avims ėmė stigti ganiavos, suprastėjo jų vislumas, daug ėriukų krisdavo.
Po 30 metų dauguma valstiečių grįžo prie šimtmečius augintų Criollo avių, su kuriomis buvo gerai susigyvenę – iš jų pieno gamino sūrius ir užsidirbdavo pajamų, miestuose turėjo paklausą skani avelių mėsa, vilna buvo labai gera veltiniui velti ir kitiems tradiciniams amatams... Visa tai programoje nebuvo įvertinta.
Genetinis paveldas brangiau už auksą
Daugiau nei trečdaliui veislių artimiausiu metu gresia išnykimas.
2007 m. FAO patvirtino gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo pasaulyje planą; kiekviena šalis įsipareigojusi tokį planą įgyvendinti ir nacionaliniu lygmeniu.
Atkovotas lietuviškasis lobis
Lietuvoje vietinių veislių genofondo išsaugojimu rimtai rūpinamasi gal tik 20 metų. Iki tol dešimtmečius jis nyko. Socialistiniame planiniame žemės ūkyje paveldas buvo nereikalingas; iš Maskvos buvo nurodoma, kokių veislių galvijai, kiaulės ar augalinės kultūros turi būti Lietuvoje auginamos, kad duotų reikalaujamą kiekį produkcijos, su kokiomis veislėmis turi dirbti žemės ūkio tyrimų įstaigos. Apie lietuviškas veisles iki 1990 m. negalėjo būti nė kalbos.
Kai 9 dešimtmečio pabaigoje pradėta kelti klausimą, jog reikia susirūpinti lietuviškuoju naminių gyvūnų veislių paveldu, reakcija į tokias idėjas buvo priešiška. Baltijos labdaros fondo direktorius Arūnas Svitojus, aktyviai dalyvaująs formuojant lietuviškų veislių genofondo išsaugojimo strategiją, o anuomet dirbęs Gyvulininkystės institute Baisogaloje, prisimena, jog už tai vos nebuvo atleistas iš darbo.
Per šiuos nepriklausomybės dešimtmečius nuveiktas didelis darbas ieškant, identifikuojant, tiriant šio genofondo paveldo išteklius. Senųjų veislių atgaivinimo istorijos kartais išties nuotykingos.
Vytauto žirgų ainiai
Štai arkliai žemaitukai istorijoje turėjo ne tik ūkinę reikšmę – prieš šimtmečius tie nedidukai žirgai ypač pasižymėjo karo žygiuose, kovose dėl laisvės, ne veltui ir šiandien tą vardą kiekvienas miestietis ir kaimietis mini su pagarba.
Po I pasaulinio karo Oginskio žemaitukai pateko į Gruzdžių žirgyną prie žemės ūkio mokyklos, čia buvo vykdoma selekcija. Baigiantis II pasauliniam karui, vokiečiai išsivarė visus žemaitukus, pasiėmę ir kilmės knygas. Atrodė, jog veislė žuvo.
Tačiau pokariu netikėtai buvo aptiktas vienas vienintelis veislinis eržiliukas, pabėgęs nuo išvaromos Gruzdžių bandos (jis buvo žymėtas įdagu). Tai buvo tarsi stebuklas. Suradus tinkamų kumelaičių, Vilniaus žirgyne imtasi atkurti veislę. Kad nebūtų tos pačios gimininės linijos poravimosi, įlieta estiškų, lenkiškų arklių kraujo.
1991 m. buvo išlikę tik 14 žemaitukų, dabar jų – daugiau negu 500. Šios veislės išsaugojimu rūpinasi žemaitukų augintojų asociacija, ir galima tikėtis, kad veislė neišnyks.
Ne mažesniais vargais atgimė ir sena autochtoninė avių škudžių veislė. Jos kilmės arealas – Lietuva, Ryprūsiai ir gretimos žemės, šitai liudija ir Kryžiuočių ordino šaltiniai. Tai mažos, nereiklios, pasitenkinančios skurdžiausiu pašaru, mūsų klimatui savos, ištisus metus lauke galinčios gyventi avelės. Jos ypač tinka švariai nuganyti krūmais užželiančioms pievoms, pamiškėms, laukymėms – nėra geresnės kraštovaizdžio priežiūros „technikos“. Škudžių vilna dvilypė: trumpas, tankus, labai švelnus povilnis ir šiurkštus ilgas išorinis pluoštas.
Po II pasaulinio karo ši veislė laikyta išnykusia, bet vokiečiai avių augintojai iš Miuncheno, Leipcigo zoologijos soduose išgyvenusių gyvulių sugebėjo ją atkurti. Dairėsi šių avelių ir Lietuvoje, ir, atrodo, kiek jų pas mus buvo surasta, visas išsivežė. Škudės Vokietijoje nėra gausios, – dabar jų laikoma 1–2 tūkst., dar apie 150 Austrijoje, 250 Šveicarijoje. Mūsų entuziastai, bendradarbiaudami su kolegomis Vokietijoje, grąžino škudes į Lietuvą. Jų banda gausėja ir dabar siekia 350 avių; škudžių „sostine“ galima laikyti Ingos ir jų augintojų asociacijos pirmininko Kęstučio Samušių sodybą Paliesio kaime Molėtų rajone.
Keistoka, kad ilgai buvo vengiama įrašyti šią veislę į Lietuvos ūkinių gyvūnų išteklių sąrašą ir pripažinti tautiniu paveldu, neva trūkstant įrodymų, kad tai vietinė veislė. Kaipgi kitaip ji būtų gavusi lietuvišką pavadinimą (kitomis kalbomis – Skudde)? Vokiečių autoriai raštuose įvairiai bandė aiškintis pavadinimo kilmę: nuo lietuviško žodžio „skuodimas“, nuo miesto vardo Skuodas, pagaliau nuo kreipinio pasišaukiant ar vejant avį „skud(i)“.
Neabejotinai tikra pastaroji versija. Dar A. Juškos vienoje užrašytų dainų (1880–1882 m.) yra eilutė: „A škude, škude, baltos avelaitės...“ Lietuvių k. dažnai gyvuliukai pavadinami pagal kreipinį: šuo – ciuckis, ožka – cibutė, višta – putė, katinas – kicius.
Lietuviškasis aukso fondas
Pasaulio ūkinių gyvūnų įvairovės duomenų banke dar 1995 m. įregistruota kelios tarptautiniu mastu saugotinos senosios lietuviškos gyvūnų veislės: vištinės žąsys (beje, sovietmečiu išnykusios, bet išlikusios buv. SSRS vandens paukščių kolekcijoje Maskvoje, jų populiacija atkurta išperinus 100 iš ten parvežtų kiaušinių), šėmieji, baltnugariai galvijai, Lietuvos vietinės kiaulės, vietinės šiurkščiavilnės avys (škudės pripažintos tik neseniai), minėtieji žemaitukai.
Saugant lietuviškųjų veislių grynumą, genofondinių gyvūnų bandos suformuotos Lietuvos sveikatos universiteto Gyvulininkystės institute Baisogalos dvare ir kitų veislininkystės teisę turinčių augintojų valdose. Ūkiams, laikantiems ne tokius pelningus vietinių saugotino genofondo veislių gyvūnus, teikiamos subsidijos, siekiant palaikyti ekonominį interesą.
Parama teikiama pagal Kaimo plėtros 2007–2013 m. programą. Ji nenutrūks ir naujuoju 2014–2020 m. laikotarpiu.