„Ežiukas sėdėjo būdoje nejudėdamas, o šuo lakstė aplink savo „namus“ ir lojo, nežinodamas, ką daryti. Visi sodyboje buvę svečiai nustebo, pamatę tokį reginį. Be to, ežiuką paimti ir pernešti į kitą vietą nėra taip paprasta“, - pasakojo Živilė.
Galiausiai ežiukas buvo išimtas iš būdos ir šiek tiek patrauktas, kad šuo vėl galėtų sugrįžti į savo „namus".
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro doc. dr. Alius Ulevičius, paprašytas įvertinti situaciją, teigė, kad tokiu įvykiu stebėtis nereikėtų, nes ežiai dažnokai užklysta į šunų būdas.
„Matyt, šuo būdoje lankosi retokai. Ežiai dienoja įvairiose sunkiai prieinamose slėptuvėse (malkinėse, po lentomis, plyšiuose tarp įvairių rakandų ir pan.). Ežiai nebejuda, kuomet pajunta pavojų ir susiriečia į kamuolį. Tai vadinama pasyviąja gynyba. Dėl šios elgsenos ypatybės dažnai ežiai nukenčia keliuose, nes nesitraukia artėjant transporto priemonei“, - sakė A. Ulevičius.
Mokslininkas teigė, kad ežiai nėra ypatingai baikštūs, tačiau imant ežį yra tikimybė įsidurti į spyglius: „Todėl geriau paimti su pirštine ir nunešti į kokią nors netoliese esančią priedangą. Vakare ir naktį užklupus ežį jo imti nereikia, nes jis tuomet aktyviai medžioja, nebent iškyla grėsmė, kad gyvūnas paklius po mašinų ratais. Tada reikia tiesiog nunešti toliau nuo gatvės ir paleisti.“
Pašnekovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju būda greičiausiai yra ežio gyvenamoje teritorijoje: „Nenuostabu, jog užsuko ieškodamas maisto. Būta atvejų, kuomet ežiai taip įsitaiso ir po šunų voljerų grindimis.
Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyr. specialistas, gamtininkas Mindaugas Vaznonis tikino, kad ežys galėjo ieškoti maisto.
„Ežiui tinka visos vietos, kur jis galėtų įlįsti ir pasislėpti. Tai gali būti sodybvietės (jie nebijo žmogaus kaimynystės), seni parkai ir pan. Kodėl jis lindo į šuns būdą, sunku pasakyti. Gali būti, kad naktį atėjo pasmaguriauti šuns maisto likučiais, šuo jį pajuto, o ežys puolė slėptis pirmoje pasitaikiusioje tinkamoje vietoje. O gal jis tiesiog šuns būdą pasirinko kaip dienojimo vietą“, - aiškino M. Vaznonis.
Gamtininko teigimu, ežį liesti reikėtų tik kraštutiniu atveju: „Išimti jį sunku, nes ežys, manydamas, kad jam gresia pavojus, užima gynybinę poziciją (susisuka į kamuoliuką atkišdamas spyglius). Imti ežį reiktų tik kraštutiniu atveju (jeigu matoma, kad jam gresia akivaizdus pavojus, pavyzdžiui, ežys yra viduryje gatvės) ir geriausiai tai daryti su storomis pirštinėmis ar standesnės medžiagos gabalu, kad spygliai nesužalotų rankų. Panešti jų reiktų nuošaliau į ramesnę vietą ir paleisti tarp senų medžių ar aukštesnėje žolėje.“