Norinčiam geriau pažinti gimtąją šalį, privalu apvažiuoti ir Nemuno vidurupio kairėje besidriekiančias plačias, iš pirmo žvilgsnio neįdomias, Sūduvos lygumas, nes iš tiesų – šios Lietuvos dalies istorija bene seniausia Lietuvoje. Prieš daug šimtmečių, kai šią žemę ištisai dengė vešlūs miškai, daugiausia ąžuolynai, galinga tauta – jotvingiai buvo įkūrę pirmąją baltų valstybę. Ši jotvingių valstybė, senojoje lenkų literatūroje vadinta Pollexia (Polesje) apėmė visą Užnemunę, Suvalkų ir Baltstogės žemes Lenkijoje, Bresto (Lietuvių Brastos) žemes Gudijoje ir pietrytinę Rytprūsių dalį. Šios valstybės riba šiaurėje ir rytuose ėjo Nemunu, vakaruose siekė Galdupės ištakų aukštumas, o pietuose jotvingiai gyveno net iki Bugo upės.
Pirmą kartą jotvingių vardas paminėtas Ptolemėjo geografijoje jau prieš 2 tūkst. metų. Jotvingiai minimi ir X a. Kijevo Lavrentijaus metraštyje, o seniausi jų gyvenimo pėdsakai, aptikti Valinčiuose, Ožkiniuose, Šlynakiemyje, siekia net 10 tūkst. m. pr. m. e. Vėliau čia atsikėlę ir taikumu nepasižymėję lenkai ir jų pakviesti kryžiuočiai nuolat puldinėjo jotvingius. Po ilgų kovų jotvingių kunigaikštis Skomantas 1283 m. pasikrikštijo ir tai iš dalies sustabdė puldinėjimus. Tačiau kiti jotvingių vadai juo nepasekė ir pasitraukė į rytinę šalies dalį, prie Gardino. Bet lenkai su haličėnais, toliau juos puldinėjo ir per du ar tris šimtmečius galutinai nukariavo.
Išstūmus jotvingius iš jų gimtųjų žemių, kraštas ištuštėjo, žemės buvo apleistos ir apaugo miškais, daugiausia ąžuolynais. Matyt, ne šiaip sau kalbininkas Jurgis Zauervainas lietuvį lygino su ąžuolu... Vėliau derlingose šiaurinės Sūduvos žemėse apsigyveno iš kitų vietų atsikėlę lietuviai ir suformavę naują etninę grupę. Derlingose žemėse įsikūrę žmonės kirto miškus ir vertė juos dirbama žeme. Todėl miškų čia liko mažai. Tik arčiau Nemuno dar išliko didesnių girių. Tai vieni didžiausių Lietuvoje Kazlų Rūdos miškai, užimantys net 58,7 tūkst. ha. Beje, juose pokario metais buvo įsikūrusi vienos stipriausių Lietuvoje Tauro apygardos partizanų vadavietė. Netoliese ošia Varnabūdės giria, puikuojasi Batiškių - Baltkojų miškai, Prienų šilas su didžiausiu Lietuvoje maumedynu. Netoli Virbalio driekiasi įdomus pailgos formos liepynas – Virbalgiris, kuriame auga miškiniai česnakai, žydi laukinės orchidėjos. Jis vienintelis toks ne tik Sūduvoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Kudirkos Naumiestis
Naujas gyvenimo būdas Sūduvos žemėje pakeitė ir visos Lietuvos gyvenimą. Pasiekę materialinę gerovę, šio krašto žmonės sparčiai tobulėjo ir dvasiškai, o per Sūduvos žemę pasiekdavo Lietuvą pažangi mintis ir, suradusi čia atgarsį, sklisdavo gilyn į Lietuvą žadindama tautą iš miego. Mes turime būti dėkingi Sūduvos žemei išauginusiai didžiuosius tautos žadintojus J. Basanavičių, V. Kudirką, J. Jablonskį ir daugelį kitų. Sunku įsivaizduoti kaip atrodytų Lietuva šiandien jei nebūtų buvę šių dvasios ąžuolų. Tad vertėtų aplankyti vietas, susijusias su šių žmonių gyvenimu, darbu, kūryba. Viena tokių vietų – Kudirkos Naumiestis.
Sunkiais carinės priespaudos metais, kai tautinės mintys į Lietuvą ateidavo per sieną su Vokietiją, šios sienos simboliu tapo Kudirkos Naumiestis. Įsikūręs Širvintos ir Šešupės santakoje K. Naumiestis skaičiuoja jau penktąjį šimtmetį, tačiau labiausiai atmintinas šiam miestui spaudos draudimo laikotarpis, kai čia gyveno didysis varpininkas, rašytojas, daktaras Vincas Kudirka. Ne vienas Naumiesčio knygnešys eidavo į Prūsiją, kur gabendavo „Varpo“ medžiagą, V. Kudirkos rankraščius, o grįždavo, nešinas dar spaustuvės dažais tebekvepiantį laikraštį. ...Ir šiandien tiltas per Širvintos upę, jungęs Lietuvą su Prūsija, tebevadinamas Knygnešių tiltu.
Marijampolė
Lietuvai netekus Suvalkų, Užnemunėje iškilo naujas ekonomikos ir kultūros centras - Marijampolė, kuri pirmą kartą Kauno pavieto mokesčių sąraše paminėta 1667 m. kaip Pašešupio kaimas. 1717 m. netoli Pašešupio kaimo Prienų seniūnas grafas G. Butleris įkūrė Kvietiškio dvarą. Maždaug per dvidešimt metų išaugusią gyvenvietę grafas pavadino Starapole. Dievobaiminga grafienė P. Butlerienė savo ruožtu finansavo marijonų vienuolyno ir bažnyčios statybą bei kito miestelio, Jevonio upelio atskirto nuo Starapolės, kūrimą. Šis miestelis buvo pavadintas Marijampole. 1792 m. abu miesteliai susijungė ir gavo Marijampolės vardą, o karalius Stanislovas Augustas tam jungtiniam miestui suteikė Magdeburgo teises.
Marijampolės miestas nuo senų laikų garsėjo kaip kultūros centras, o nuo XIX a. antrosios pusės - kaip ryškiausias lietuvių tautinio atgimimo židinys. Atgimimo procesui XIX a. labai svarbi buvo Marijampolės gimnazija įkurta 1867 m., o jos pradžia siekia 1840 - uosius, kada iš Seinų į Marijampolę buvo atkelta keturmetė apskrities mokykla. Šioje grynai lenkiškos kultūrinės orientacijos mokslo įstaigoje pirmąsias mokslo žinias gavo dauguma lietuvių ūkininkų sūnų, iš kurių ne vienas tapo nacionalinio sąjūdžio pirmtaku. Čia turime prisiminti pirmojo lietuviško romano autorių V. Pietarį, pirmąjį lietuvių mokytojų mokytoją T. Žilinską, knygnešių ugdytoją M. Sideravičių, visuomenės veikėją ir literatą M. Akelaitį, tautinio sąjūdžio ideologą bei visuomenės veikėją P. Arminą-Trupinėlį ir daug kitų.
Sintautai
Važiuojant nuo Šakių Rytprūsių pusėn, jau iš tolo matyti didžiuliai Sintautų bažnyčios bokštai. Miestelio pradžia laikoma 1561 m., kai prie Šešupės ir Aukspirtos upelio keturi karališkosios malonės valdiniai Petras, Vilius, Jurgis ir Grigas Suntautavičiai (Suntauto vaikai) gavo 3 valakus žemės. Mums Sintautai mieli tuo, kad XIX a. pabaigoje čia klebonavo Antanas Tatarė, kuris suremontavo bažnyčią, pastatė varpinę, mokyklą, kleboniją, prieglaudą, įveisė sodą su keliais šimtais šilkmedžių. A. Tatarė buvo pažangus rašytojas, todėl po 1863 m. sukilimo ištremtas. Taip pat šiame krašte gimė ir užaugo poetas Pranas Vaičaitis. Rodyklė nuo pagrindinio kelio veda į gimtinę, kurioje tebeošia jo paties sodintas šimtametis ąžuolas.
Ožkabaliai
Į pietus miškų vis rečiau, o Vilkaviškio rajone jie teužima vos dešimtadalį jo ploto. Tačiau ir čia galima rasti išsibarsčiusių tarp laukų didesnių ar mažesnių miškų ir giraičių, o Marijampolės krašte dar išlikę ir ąžuolų galiūnų. Siekiant išsaugoti tautos tradicijas, ir įamžinti Lietuvių Tautinį atgimimą, alpinisto ir visuomenininko Vitaliaus Stepulio iniciatyva J. Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose buvo pradėtas sodinti Lietuvių tautinio atgimimo ąžuolynas, simbolizuojantis tautos nemarumą.
Iš anksto buvo parengtas Ąžuolyno projektas, sutvarkyti žemės dokumentai, o 1989 m. balandžio 1 d., nepaisant šlapdribos ir vėjo, mašinos su medeliais pajudėjo nuo Vilkaviškio Bartninkų link. Tris savaitgalius iš visos Lietuvos važiavo žmonės sodinti ąžuoliukų. Važiavo iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, iš Dzūkijos ir Sūduvos.
Parke buvo sodinami ne tik ąžuolai, bet ir liepaitės, ir eglaitės ir kiti medeliai. Didžiuliame 30 ha plote pasodinti medeliai skirti didiesiems tautos vyrams – S. Daukantui, D. Poškai, J. Basanavičiui, A. Smetonai, Vydūnui ir daugeliui kitų. Vietą rado medeliai ir knygnešiams, ir Sąjūdžio Seimo nariams, o po tragiškų 1991 m. sausio 13 d. įvykių Ąžuolyne buvo pasodinta 13 vardinių ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiems prisiminti. Vėliau Atminimo žiedas pasipildė medeliais Medininkų aukoms. Darbai parke tęsiasi ir dabar, kiekvieną pavasarį ir rudenį organizuojamos talkos.
Žuvinto rezervatas
Toliau į pietus, kur susikerta dzūkų ir suvalkiečių gyvenamos žemės yra nuostabi Sūduvos vieta - Žuvinto rezervatas. Jį sudaro garsiosios palios - aukštapelkės, miškai, šlapios pievos - žemapelkės ir Žuvinto ežeras. Visas gamtinis rezervato kompleksas yra labai savotiškas, unikalus ir įdomus, bet ypač saugotinos žemapelkės, kurios daugeliui primena neįžengiamas ir grėsmingas klampynes ir šiuo metu užima gana nedidelius plotus. Tokio tipo pelkės telkšo ežerų ar upių pakrantėse, kloniuose tarp kalvų. Nors žemapelkės pasižymi didžiule augalų įvairove, tačiau jos yra lengvai pažeidžiamos buveinės, todėl jos yra vienos rečiausių ir labiausiai sunaikintų buveinių Europoje.
Apie 6000 ha rezervate užima ir aukštapelkės, kurių kitose ES šalyse beveik neliko. Aukšatpelkės ypatingos tuo, kad maitinamos tik lietaus vandeniu, o pagrindinis jų augalas yra kiminas. Dėl kiminų išskiriamų cheminių medžiagų aukštapelkių vanduo būna rūgštus. Todėl aukštapelkėse ne tik kaupiasi durpės, bet ir gerai išsilaiko senovinių augalų ir gyvūnų liekanos, žmonių pagaminti dirbiniai. Augalija aukštapelkėse negausi, bet augalai, kurie čia auga, aptinkami tik šio tipo buveinėse. Be šių, Lietuvoje dar yra aukštapelkių Čepkelių rezervate.
Svarbiausias ir garsiausias šiame komplekse yra Žuvinto ežeras. Tai Lietuvos gulbių ežeras, paukščių karalystė, sparnuočių Meka. Tiesa, pirmą kartą pamatęs Žuvintą gali nusivilti, nes čia nėra nei smėlėtų pakrančių, nei gražių paplūdimių, nėra nei ūksmingų miškų, nei sausų pušynėlių, o paežerės čia drėgnos, vietomis net klampios, pereinančios į pelkėtus kemsynus.
Pats Žuvinto ežeras smarkiai užžėlęs, visai seklus ir nesudaro vientiso ežero vaizdo, nes jame gausu salų ir salelių, žolinių plūdurų, įvairių viršvandeninės augalijos sąžalynų. Tačiau Žuvintą garsina paukščių ir kitokios gyvybės gausa, įvairovė. Iš Lietuvoje gyvenančių 300 paukščių rūšių Žuvinte sutinkamos net 254 rūšys.
Rudamina
Į pietus nuo Žuvinto jau dzūkų žemės, bet istorinė Sūduva tęsiasi dar gana toli. Seniausią praeitį atskleidžia archeologiniai paminklai. Yra žinoma, kad Rudaminos apylinkėse dar XIX a. buvo III-IV a. pilkapių, o senojoje gyvenvietėje ir iki šiol tebestūkso garsusis piliakalnis. Rudaminos piliakalnis įrengtas aukštos ir masyvios kalvos viršūnėje. 83 m ilgio ir apie 60 m pločio piliakalnio aikštelę iš visų pusių juosė gynybinis akmenų, molio ir rąstų pylimas. Kelios eilės sienų juosė ir gilus griovys saugojo aikštėje stovėjusius pastatus. Kai kurie istorikai teigia, kad 1240 m. Rudaminos pilį pastatė kunigaikštis Ringaudas, ir galimai joje buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi Mindaugas. Archeologų radiniai lyg ir patvirtina daugelį tokių teiginių.
Vištytis
Pačiame Sūduvos pakraštyje, kur ribojasi Lietuva su Karaliaučiaus sritimi, o netoliese matosi Lenkija, raibuliuoja vienas iš didžiausių Lietuvoje Vištyčio ežeras. Ežero ilgis 8,5 km, plotis 4,2 km, didžiausias gylis 50 m. Ežero atsiradimą apipynę nemažai legendų. Vienoje sakoma, kad senovėje, kai dar nebuvę Vištyčio, toje vietoje buvusi graži lanka ar buvęs didelis miestas Mandabūrija. Kitoje pasakojama, kad Vištyčio ežeras atėjęs debesies pavidalu ir nukritęs, kai atsitiktinai žmogus paminėjęs vištytį - netyčia atspėjęs ežero vardą. Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs vištytis ir cipsėjęs. Kai žmonės sušukę: „Vištytis, Vištytis!“ ežeras nurimęs.
Kad šios vietos tikrai ypatingos, byloja čia esančios šventvietės, piliakalniai. Viena tokių vietų - Didysis Vištyčio akmuo, esantis dešinėje Vištytis - Kybartai kelio pusėje, apie kilometrą iki Vištyčio. Tai trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo, po Puntuko ir Barstyčių akmenų. Savo išvaizda akmuo panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir baisia galva, didelėmis akimis bei nosimi. Seniau buvo pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjęs velnias ir verkęs, o susirenkantis akmens įdubimuose vanduo - tai velnio ašaros.
XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadinamas Švenčiausios Trejybės akmeniu, per Kryžiaus dienas iš Vištyčio prie šio akmens eidavusi tikinčiųjų procesija. Vietiniai gyventojai akmenį labai gerbė, tad manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras.
Vištyčio piliakalnis
Vištyčio piliakalnis randasi 2 kilometrai į pietus nuo kelio Vištytis - Kalvarija, 2 kilometrai į rytus nuo Vištyčio ežero rytinio kranto. Apie jo atsiradimą vietiniai gyventojai supynė padavimą. Toje vietoje, kur dabar stovi aukštas Piliakalnis, kažkada buvo didelis dvaras. Dvaras buvo aptvertas aukšta tvora, prie jo buvo puikus parkas. Dvaras priklausė žiauriam ponui Kakeraičiui. Už mažiausią nusikaltimą baudžiauninkus bausdavo. Šis ponas turėjo tris dukteris, iš kurių gražiausia buvo jauniausioji duktė, vardu Pilė. Visi stebėdavosi, išvydę jos nepaprastą grožį. Pas Pilę lankydavosi daug jaunikaičių, bet nė vienas jos širdį nepatraukė. Ir pamilo gražuolę Pilę vienas to pono baudžiauninkas Mindaugas. Nuostabus buvo jis vyras, tad Pilė taip pat jį pamilo. Tėvas sužinojęs, kad Pilė pamilo baudžiauninką, labai supyko ir liepė budeliams nuplakti Mindaugą, ir palaidoti taip, kad nė žymės neliktų. Sužinojusi apie tai, Pilė verkė, rankas laužė, o naktį išėjo kapo ieškoti. Atradusi nutarė Mindaugui amžiną kapą supilti. Dieną, užsidariusi savo kambaryje, verkė, o naktį su prijuoste žemę nešė ir kapą pylė. Žmonės pradėjo kalbėti, kad Mindaugo kapas stebuklingai auga. Pagaliau Pilė supylė aukštą kalną ir netrukus mirė. Nuo to laiko kalną ėmė vadinti Pilės kalnu arba Piliakalniu.
Dabravolės piliakalnis
Dabravolės piliakalnis su senovės gyvenviete randasi Pajevonio seniūnijoje Dabravolės kaime, 5 kilometrai nuo Vištyčio. Pavištyčio piliakalnis... Pavištyčio piliakalnis, 282.4m. aukščio, vienu kilometru nutolęs nuo Pavištyčio kaimo ir 120 metrų nuo bevardžio šiaurinėje dalyje telkšančio ežero. Pasakojama, kad piliakalnyje nugrimzdusi bažnyčia ir Šv. Velykų rytą girdėti skambinant varpais. Netoliese yra ir Šventasis šaltinis. Legendos byloja, kad kitados šio šaltinio vandens iš tikrųjų būta nepaprasto. Pakakdavę juo pavilgyti akis ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo sunkiai gyjančios žaizdos. Tačiau caro laikais, vienas caro kareivis šaltinyje išmaudė niežais sergantį arklį, ir nuo tol jo vanduo stebuklingosios galios nebeturi.
Seinai
Pietinė Sūduvos riba niekad nebuvo nustatyta nei valstybiniu, nei etnografiniu požiūriu. Nei karai, nei politinės konferencijos nėra iš esmės Sūduvos pietinių sienų nėra išsprendę, todėl tebegalioja 1920 m. tuo metu stipresnių Lenkijos karinių pajėgų mums primesta, deja, Lietuvai labai nepalanki administracinė liniją, atkirtusi pietinę Sūduvos dalį nuo Lietuvos. Tačiau šiandien, tapus Europos Sąjungos nariais, išnyko visos kliūtys aplankyti ir pačią senosios jotvingių šalies širdį, kur vienas svarbiausių mūsų miestų yra Seinai. Tai buvęs apskrities miestas, tautos atgimimo laikotarpyje atlikęs svarbų vaidmenį, todėl dažnai net Sūduvos sostine buvo vadintas. Seinai savo vardą gavo nuo Seinos upės, kurios iš jotvingių kalbos kilusio vardo reikšmė iki šiol neišaiškinta. Seniausia žinia apie Seinus siekianti 1522 m. kai karalius Žygimantas Senasis paskyręs kunigaikščiui Jonui Vyšniaveckiui pusę kvadratinės mylios miško Perlamo girioje, kur šis pasistatęs dvarą, o jau 1563 m. karalius Žygimantas Augustas Seinams suteikė miesto teises, o 1602 m. Seinuose buvo įkurta spaustuvė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seinai buvo labai svarbus lietuvių kultūros centras, Seinų spaustuvėje 1863 m. buvo išspausdintas lietuviškas leidinys.
Punskas
Kitas, lietuviškas miestas, likęs už Lietuvos ribų, yra Punskas, nuo Lietuvos sienos nutolęs tik 3 km. Punsko apylinkės pradėtos kolonizuoti XVI a. Pirmieji kolonistai buvo dzūkai, atsikėlę nuo Merkinės bei Punios. Čia atsiradęs kaimas nuo Punios ežero gavo Punsko vardą. Vėliau šalia kaimo įsikūrė Punsko dvaras. Prie kaimo ir dvaro išaugo Punsko miestelis, kuriame 1918 m. buvo įsisteigusi lietuviška valsčiaus valdžia. Bet greitai Punską užėmė lenkai, ir nuo to laiko, su trumpa 1920 m. pertrauka, jis liko pasisavintas Lenkijos. Šiandien Punskas yra valsčiaus centras. Šiandien Punsko valsčiuje yra 33 kaimai, kuriuose gyvena apie 5 tūkst. gyventojų, iš kurių apie 80 proc. - lietuviai. Punskas nuo seno yra lietuvių kultūros centras. Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą čia veikė Šv. Kazimiero draugija, lietuvių kooperatyvas.
Suvalkai
Suvalkai, esantys apie 40 km nuo Lietuvos sienos, įsikūrę prie Juodosios Ančios upės, jos slėnyje, daugelio svarbių kelių sankryžoje ilgą laiką buvę Sūduvos sostine. Patogūs plentai ir geležinkeliai Suvalkus jungia su Kaunu, Varšuva, Seinais, Augustavu ir kitais centrais, ir tai sudarė prielaidas miestui augti.
Suvalkus reikia priskirti prie naujųjų Lietuvos gyvenviečių. Dar XVI a. Suvalkų apylinkės ir visa Sūduvos žemė buvo apaugusi giriomis. 1558 m. aprašuose Suvalkų vardas dar neminimas jo nėra nė XVII a. dokumentuose. Manoma, kad Suvalkų kaimas įsikūrė tik XVIII a., kada naujų vietovių steigimas paskatino vienuolius užmegzti ryšius su kaimynais. Jau gerokai išaugusiems Suvalkams karalius Augustas II 1720 m. suteikė Magdeburgo miesto teises, herbą; bei teisę ruošti savaitinius turgus ir 4 metines muges. 1795 m. Suvalkai atiteko Prūsijai ir buvo Naujųjų Rytų Prūsų provincijos dalis. Nusavinus bažnytines bei vienuolynų žemes, miestas pateko į Prūsų valdžios rankas, o 1797 m. Suvalkai tapo Vygrių apskrities centru. Po 1831 m. sukilimo rusai panaikino vaivadijas ir įvedė gubernijų sistemą. Suvalkai tapo Augustavo gubernijos centru, o 1887 m. Augustavo gubernija, kurioje vyravo lietuviai, pervadinta Suvalkų gubernija arba Suvalkija.
Šiandien Suvalkai turi 68 tūkst. gyventojų. Mieste yra Regioninis kultūros ir meno centras, trys muziejai, netoliese - Vygrių nacionalinis parkas. Todėl šis miestas dar vadinamas „Lenkijos žaliaisiais plaučiais“. Lietuva palaiko ryšius su šiuo kraštu, o 1993 m. Suvalkuose įkurti Lietuvos ir Lenkijos ūkio rūmai, kasmet rengia tarptautines parodas, muges.
Šiurpilis
Būdami Suvalkuose, būtinai aplankykime istorinę Sūduvos vietą – Šiurpilį. Tokiu vardu vadinasi apie 14 km į šiaurę nuo Suvalkų ir 3 km į šiaurės vakarus nuo Jeleniavo (Elenavo) esantis ežeras ir kaimas. Artimoje šio ežero kaimynystėje raibuliuoja dar keturi ežerai, o tuojau į pietvakarius nuo jo yra Šiurpilio kaimas bei trijų ežerų supamas yra aukštas Šiurpilio piliakalnis.
Archeologų nuomone, ant Šiurpilio piliakalnio buvusi didesnė sūduvių pilis, stačiai dviem eilėmis sukaltų rąstų siena ir pylimais bei grioviais apsupta. Pilies apylinkės buvo palyginti tirštai gyvenamos. Manoma, kad VI-VII a. Šiurpilis buvęs tos apylinkės jotvingių genčių centras. Labai galimas daiktas, kad į šią pilį jotvingių kunigaikštis iš Uosynės atsikėlė. Nuo 1278 m. yra žinomas sūduvių kunigaikštis Šiurpa, tačiau istoriškai jo ryšys su Šiurpiliu nenustatytas.