Vokiška tradicija
Miškas yra Lietuvos turtas, kuris žmonėms teikia visokeriopą naudą, sako dr. M. Aleinikovas, LAMMC Miškų instituto direktorius.
„Lietuvoje miškai užima daugiau kaip trečdalį šalies teritorijos, t.y. apie 2,2 mln. ha. Per pastaruosius beveik du dešimtmečius jų plotas padidėjo daugiau kaip 160 tūkst. ha. Miškuose sukaupta daugiau kaip 0,5 mlrd. m3 medienos“, – skaičiuoja jis.
Pašnekovas tęsia, kad Lietuvos miškuose ūkininkaujama pagal taip vadinamą vokišką tradiciją – kai miškininkaujama kompleksiškai, – t.y. derinamos visos trys pagrindinės miškų funkcijos – ekonominė, socialinė ir ekologinė.
„Funkcinei paskirčiai pagrįsti miškai yra skirstomi į grupes, kuriose taikomi skirtingi ūkininkavimo režimai, nuo tų, kuriuose ūkinė veikla nevykdoma (rezervatiniai miškai), iki miškų, kuriuose ūkininkaujama intensyviai. Dabartinis miškų skirstymas grupėmis pagal miškų funkcinę paskirtį Lietuvoje galioja nuo 1994 m. priimto Miškų įstatymo su tam tikrais vėlesniais jo patikslinimais“, – aiškina jis.
Ūkininkaujama skirtingai
M. Aleinikovas pasakoja, kad I grupės miškuose (jie užima 1,2 proc. visų miškų ploto) jokie kirtimai negalimi ir nevykdomi. Tai valstybiniai rezervatai, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatai, rezervatinės apyrubės. Šiai grupei priskirti miškai paliekami augti natūraliai, be žmogaus įsikišimo.
II grupės miškai (jie sudaro 11,4 proc. visų miškų ploto) yra specialios paskirties miškai. Jie skirstomi į du pogrupius. Vienas jų (A) – ekosistemų apsaugos miškai (kraštovaizdžio, botaniniai, pedologiniai (dirvožemio), botaniniai-zoologiniai draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai, priešeroziniai miškai, genetinės vertės medynai, vertingi ir etaloniniai medynai).
Ūkininkavimo tikslas tokiuose miškuose – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas.
Kitas specialios paskirties miškų pogrupis (B) – rekreaciniai miškai (miško parkai, miestų miškai, kurortiniai miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai ir kiti rekreacinės-estetinės vertės miškai). Juose kirtimai jau galimi, tačiau jų tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką.
III grupei (sudaro 12, 4 proc.) priklauso apsauginiai miškai (geologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai ir kiti draustiniai, laukų apsauginiai miškai, vandens telkinių apsaugos zonų miškai, kiti apsauginiai miškai). Juose galima kirsti norint formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandenų, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas.
IV grupės (sudaro 74,9 proc.) miškai yra ūkiniai miškai. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I-III miškų grupėms. Jiems priskiriami ir valstybinių parkų ūkinių zonų miškai. Juose medžius galima kirsti laikantis aplinkosaugos reikalavimų, norint formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną.
„Svarbu pabrėžti, kad ir III ir IV grupių miškuose yra labai daug įvairių saugotinų teritorijų, kaip pavyzdžiui, Natura 2000 ir kt., kurie apriboja ūkininkavimą miškuose, taip pat ribojant pagrindinius kirtimus. Pavyzdžiui IV grupės, t. y. intensyviai tvarkomuose, miškuose 2012-2014 m. buvo inventorizuota beveik 150 tūkst. ha Europos Bendrijos svarbos natūralių miško buveinių iš 260 tūkst. ha bendro jų ploto (VMT, 2022).
Iš vienos pusės taip mažinamas realus miškų plotas, kuriame teoriškai galimi pagrindiniai miško kirtimai, bet iš kitos pusės tai įrodo, kad laikantis tvaraus miškininkavimo principų galima suderinti miškų naudojimą ir gamtinių vertybių (tarp jų ir biologinės įvairovės) saugojimą“, – tikina M. Aleinikovas.
Keičiasi požiūris
Miško naudojimo intensyvumas, sako pašnekovas, skirtingose šalyse yra labai skirtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių – turimų miškų išteklių, jų geografinio išsidėstymo, šalies ekonomikos, miškininkystės mokslo ir miškininkavimo kultūros bei visuomenės požiūrio į miškų naudojimą.
Miškininkystei yra būdingas ilgalaikiškumas ir regioniškumas, vienų ar kitų priimtų sprendimų rezultatai pamatomi po daugelio metų, tikina jis:
„Po pernykštės žievėgraužio tipografo invazijos pasigirdo kalbų, kad miškininkai blogai sodino miškus – daug grynų eglynų, ne toje vietoje pasodino ir t.t. Taip, žiūrint iš šios dienos perspektyvos, matosi klaidos, bet praėjo 50 ir daugiau metų nuo to laiko, kaip miškininkai įveisė tuos medynus ir jie sodino taip, kaip tuo metu atrodė geriausiai, kokios buvo mokslininkų rekomendacijos.
Niekas nežinojo, kad po 50 metų pradės keistis klimatas, sumažės gruntinio vandens lygis ir t.t. Paskutiniais metais sodinat naujus miškus miškininkai pirmenybę teikia mišriems medynams, kurie yra geriau prisitaikę prie aplinkos pokyčių“, – pasakoja mokslininkas.
Jis pridūrė, kad Lietuvos miškuose trys ketvirtadaliai medynų yra mišrūs, paplitę derlingesnėse augavietėse: „Nederlingose augavietėse dažniausiai išplitę gryni pušies medynai, o pastoviai drėgmės perteklingose augavietėse – juodalksnio medynai. Kitos medžių rūšys turi ribotas galimybes augti tokiomis sąlygomis. Skirtingų medžių rūšių paplitimą riboja augavietės sąlygos, įvairiaamžiškumą – atskirų medžių rūšių poreikis šviesai (Kuliešis, 2023).“
Ieško balanso
Lietuvos miškininkystėje, kalba LAMMC Miškų instituto direktorius, visada siekiama laikytis vieno iš pagrindinių principų – tolygaus miško naudojimo, kuris užtikrina miško išteklių prieinamumą ne tik šiuo metu, bet ir ateities kartoms.
„Tokiu būdu stengiamasi rasti balansą tarp visuomenės poreikių ir potencialių miškų galimybių tuos poreikius tenkinti. Tvaraus miškų naudojimo koncepcija buvo apibrėžta dar 1993 m. Ministrų konferencijoje Europos miškams išsaugoti (MCPFE). Pagal ją tvarus miškų naudojimas – tai miškų priežiūra ir naudojimas palaikant jų biologinę įvairovę, produktyvumą, gyvybingumą, gebėjimą atsikurti, pajėgumą dabar ir ateityje tenkinti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas regiono, šalies ir globaliu lygiais, nedarant žalos kitoms ekosistemoms“, – sako jis.
Kalbant labai paprastai tolygaus miško naudojimo principas yra labai aiškus – medienos tiekimas priklauso nuo medienai auginti skirtų plotų, jeigu tokių plotų mažėja, proporcingai mažėja ir medienos tiekimas rinkai, kalba pašnekovas ir tikina, kad jeigu tokiu atveju pradedami didinti kertamų miškų plotai, tai atsilieps ateities kartoms bei kitoms ekosistemoms.
„Ministrų konferencija Europos miškams išsaugoti yra pasiūliusi vertinimo skalę, kada situacija šalyje vertinama blogai – iškertamų žalių medžių dalis viršija miškų grynąjį prieaugį (> kaip 100%), o kada gerai – jei nesiekia 95 %.
Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius medienos tūrio prieaugis didėjo ir šiuo metu siekia ~20 mln. m3 per metus (17,7 mln. m3 – III-IV gr. miškuose). Kasmet miškuose kaupiama apie 25% bendro medynų tūrio prieaugio. Kirtimų apimtys neviršija 60% bendrojo ir 75% gryno medienos tūrio prieaugio (A Kasperavičius, 2022), todėl pagal šį kriterijų Lietuva patenka į gerai vertinamų šalių grupę.
Palyginus Lietuvą su kitomis aplinkinėmis šalimis pagal 2015 m. duomenis, – mūsų miškų naudojimo dalis yra kiek didesnė nei Estijos, Latvijos ar Lenkijos, tačiau mažesnė nei Vokietijos, Šveicarijos ar Čekijos. Kritinę ribą tuo metu buvo pasiekusi Švedija su 102 % kirtimų dalimi“, – paaiškina jis.
Naudų yra daugiau
Be medienos gavybos iš miško, yra ir kiti produktai bei paslaugos, kurios paskutiniais metais tampa vis svarbesniu miško ekosistemų komponentu, suteikiančiu naudą milijonams žmonių, atkreipė dėmesį dr. M. Aleinikovas:
„Tai oro taršos mažinimas, ypač miestuose, vandens ciklo ir mikroklimato reguliavimas, rekreacija bei turizmas miškuose, taip pat bitininkystė, grybavimas ir medžioklė.“
Jis sako, kad tokioms paslaugoms galėtų būti taikomi ribojimai, kaip kitose šalyse, jos taip pat galėtų būti apmokestintos:
„Miškų savininkai galėtų gauti pajamas iš šių paslaugų ir prekių, bet kol kas dar labai trūksta tiek įstatyminės bazės, tiek ir bendro supratimo. Kas dabar Lietuvoje sutiktų mokėti už nuėjimą pagrybauti? Pavyzdžiui, Vokietijoje yra apribojimai kiek gali prisirinkti grybų – ne daugiau kaip 2 kg. Be to, šias miško suteikiamas paslaugas yra labai sunku įvertinti pinigine išraiška.
Žinoma, labiau kalbame apie privačius miškus. Yra toks amžinas konfliktas, nes žmogus neatskirs, ar miškas privatus, ar ne be žemėlapio, niekas nepasakys, ar čia gali grybauti ar jau ne. Bet, pavyzdžiui, jei miško savininkas nori miške daryti verslą, auginti grybus, jis nenori, kad kažkas ateitų ir juos išrautų.
Arba, žvėrys priklauso valstybei, bet jie ganosi ir privačiuose miškuose, taigi miško savininkas tarsi galėtų medžioti savo teritorijoje, bet negali jei nepriklauso vietiniam būreliui. Tvorų irgi miškuose niekas nepastatys. Taigi yra toks neišspręstas klausimas dėl miško resursų naudojimo ir galimų gauti pajamų, bet apie tai jau vis daugiau kalbama.“