Pilvas balkšvas, akių rainelė geltona, lūpos plonos, žiotys plačios su daug smulkių dantukų, galva didelė. Ešeriai turi du nugarinius pelekus: pirmasis yra pilkas su juoda dėme užpakaliniame gale ir kietais spinduliais, antrasis – žalsvai geltonas, turintis tik minkštus spindulius. Krūtininiai pelekai geltoni, analinis ir pilviniai – raudoni, uodeginis pelekas viršuje pilkas ar rausvas, o apačioje – raudonas.
Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros bei Rytuose - iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Iberijos pusiasalyje, centrinėje Italijoje, Adrijos bei Egėjo jūrų baseinuose, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Ešeriai mėgsta švarų ir daug deguonies turintį vandenį. Lietuvoje ešeriai labai dažni, jie laikosi nesrauniose upėse, ežeruose, tvenkiniuose, netgi durpinguose miškų ežerėliuose, kur didelis vandens rūgštingumas, taip pat sūrokuose vandenyse, pavyzdžiui, Baltijos jūroje ties upių deltomis. Ešeriai mėgsta pulkuotis, sudarydami maždaug vienodo dydžio būrius. Tiktai stambūs vienetai nesudaro didelių būrių. Ešeriai yra gana smalsūs, mėgsta apžiūrinėti tai, kas naujo papuola į jų regimąjį lauką.
Ežeruose aptinkamos dvi ešerių formos – pakraštinė ir giluminė. Pakraštiniai ešeriai yra tamsesni, laikosi dideliais būriais arti pakraščių ir yra mažesni. Giluminiai ešeriai yra šviesesni, stambesni, plėšresni, auga greičiau negu pakraštiniai, gyvena atviruose vandens plotuose. Tačiau mokslininkai yra nustatę, kad visgi didieji ešeriai – tai tie patys smulkūs ešeriai, kurių tūkstančiai šmirinėja pakrantėse. Maždaug pirmais – aštuntais gyvenimo metais ešerys, kuris pirmą kartą praryja žuvelę, pradeda labai greitai augti. Tokio ešerio maisto pagrindą sudaro žuvelės, o ne kirmėlės, vabzdžių lervos ar kiti planktoniniai organizmai, ypač vėžiagyviai, kurių paprastai būna apstu upės ar ežero vandens storymėje ir priedugniniame sluoksnyje. Nuo tos dienos jie auga labai greitai apie 4 metus. Paskui augimo tempas mažėja ir, pasiekę apie 40 cm kūno ilgį, toliau auga lėtai. Didieji ešeriai (iki 40 cm) užauga per 13 metų, o jų bendraamžiai priekrantiniai ešeriukai teužauga iki 18 cm. Didžiausias matuotas ešerio ilgis siekia 60 cm, svoris 4,8 kg, o amžius – 22 metai.
Ešeriai subręsta trejų - ketverių metų amžiaus, būdami maždaug 12 – 16 cm ilgio, neršia balandžio pabaigoje – gegužės mėnesį netoli pakraščių tarp augalijos ant įvairaus povandeninio substrato, nugrimzdusių medžių ar jų šakų, ant augalinių liekanų, taip pat gali neršti ir ant akmenuoto grunto. Vislumas – 12 tūkst. – 200 tūkst. ir daugiau ikrelių. Labai įdomu tai, kad ešerio patelės turi tik vieną gonadą (nors patinai, kaip ir daugumos kitų žuvų, turi porines gonadas), o ikreliai išleidžiami kaspinų pavidalu. Kaspinai siekia iki vieno metro ir būtent čia vienas ar du patinėliai ikrelius ir apvaisina. Neapsaugotus ikrelius naikina kai kurie vandens paukščiai bei žuvys. Dalis ikrelių atsiduria sausumoje slūgstant vandeniui ar yra išmetami bangų į krantą.
Plėšikauja ešerys dažniausiai dienos metu, tačiau vasarą mėgsta intensyviai maitintis pavakare ar anksti rytą, žvejojamas spiningu, plūdine, skrituliais ir žiemą iš po ledo - avižėle, velniuku ar blizgiaujant. Ypač paplito ešerių meškeriojimas naudojant mikromasalus. Vasarą Ešerys mėgsta būriuotis, todėl vienoje vietoje jų galima pagauti keletą. Dėl savo godumo ir gero kibimo ešerys yra labai mėgstamas visų meškeriotojų, o ypač pradedančiųjų.
Didžiausias meškeriotojų sugautas ešerys Europos rekordų lentelėje svėrė 3,75 kg. Jis buvo sugautas Meuse upėje, Olandijoje. Didžiausias registruotas ešerio laimikis tarptautinės meškeriotojų asociacijos (IGFA) sistemoje svėrė 2,9 kg ir buvo sugautas Alandų salyne, Suomijoje. Didžiausias meškeriotojų sugautas ešerys Lietuvoje svėrė 2,106 kg ir siekė 51 cm ilgį. Ešerį sugavo Darijus Mikuta 2014-aisiais Akmenos ežere, Trakų rajone. Kasmet nemažai ešerių sugaunama ir verslinės žūklės įrankiais.
Ešerys yra gana skani žuvis, jis kepamas, rūkomas, džiovinamas ar iš jo verdama žuvienė. Ešerio kulinarinė vertė tikrai nepelnytai primiršta, gal todėl, kad virtuvėje šeimininkei jį paruošti yra nelengva dėl aštrių pelekų spindulių bei žiaunadangčių kraštų. Tačiau ešerio filė yra tikras skanėstas.
Dėl savo spalvų įvairovės žaismo, smalsumo, valiūkiškumo, suteikto džiaugsmo vaikystėje pagavus pirmą žuvelę bei nuostabaus skonio ši žuvis gali pretenduoti tapti Lietuvos nacionaline žuvimi, nepaisant to, kad ji jau išrinkta suomių nacionaline žuvimi.