Kaip išsivirti tikros stevija pagardintos šermukšnių uogienės?

Jau dešimt metų pro mūsų svetainės langą regiu šermukšnį. Sodintas turbūt dar vyro senelio, mūsų vaikų proprosenelio, viršūne praaugęs net trečią namo aukštą, pro langą žiūrintis jau į ketvirtąją šio namo kartą. Šermukšnis nevešlus, žiedų jame pavasariais daug, bet uogų rudeniop matyti vos viena kita. Gal nepatinka pro šalį vingiuojanti ganėtinai aktyvi miesto gatvė?

Paukščius – svirplelius, kėkštus ir visokius kitokius man nepažįstamus skraidūnus – dabar privilioja namą apraizgę vynuogienojai su tamsiai mėlynų mažučių vynuogių kekėmis. „Gurkt, gurkt“ – rodos, girdžiu kaip paukštukai jas ryja – stačias, nekramtydami. O raudonų šermukšnio uogų kolei kas neliečia – gudrūs paukščiai – laukia pirmųjų šalnų, kuomet uogos ir gardesnės, ir sveikesnės tapsiančios –oranžiniais šaltėsiais („šaltėsiais“ prieškariu damos vadino ledus) virsiančios.

Pirma - anytos pamokos

Kad šermukšnio uogas reikia šaldyti, sužinojau tik prieš keletą metų, kada vyro mama, aukštaitė močiutė Birutė, prasitarė, jog josios mama virdavusi gardžią obuolių ir šermukšnių uogienę. Mano krašte, Žemaitijoje, tokios neteko girdėti.

Radusi miške keletą šermukšnių, pririnkau krepšelį uogų (paragavau, nuo kartumo net nusipurčiau!), parvežiau namo, ir kaip tikra piktoji marti, tariau: „Močiute, išvirkite uogienės“. Paklausė, išvirė. Nesulaukė uogienė pirmųjų šalnų – ją pirmiausia iš visų žiemos atsargų iškopinėjome ir dar stiklainiukus išlaižėme, geru žodžiu ir močiutę, ir promočiutę minėdami.

Antra - obuolių pjaustymo testas ir trys dienos prie puodų

Šiemet ryžausi uogienės virimo epopėją pakartoti pati: supjausčiau įvairių formų kubeliais obuolius (man taip gražu ir nenuobodu pjaustyti), sluoksnis po sluoksnio sudėjau juos į puodą, kiekvieną sluoksnį pabarstydama cukrumi - labai negausiai, nes mūsų obuoliai ananasiniai, saldūs, be to, sako, kad šermukšniai veikia antibakteriškai, tai turėtų uogienė ir su mažesniu kiekiu cukraus laikytis.

Šermukšnių kekes sudėjau į šaldiklį – kai sušals, lengviau nuo šakelių nuskinsiu. Ir obuolius puode, ir šermukšnius šaldiklyje palaikiau per naktį. Ryte šermukšnius nuo kekių nuskabiau, įmaišiau į obuolius (jie pernakt išskyrė sulčių), paviriau kokias dešimt minučių, nugriebiau putas, išjungiau ir palikau ataušti. Vakare užviriau, išjungiau ir vėl palikau ataušti – ir taip keturis kartus. Viriau uogienę tris dienas, paskui karštą į orkaitėje iškaitintus stiklainius sudėjau ir metaliniais dangteliais vyras gerai užsuko. Nerealaus skonio „daiktas“ gavosi - kolegoms atneštas stiklainiukas vienu prisėdimu prie stalo „sprogo“.

Trečia - stevijos magija

Kadangi visą laiką ieškau skanių ir sveikų patiekalų (o cukrus, žinia, baltoji mirtis), nusprendžiau paeksperimentuoti – išviriau stiklainiuką uogienės su stevija – medaus žole, girte prigirta, priešingai nei cukrus, tikra sveikata ir gėriu. Skonis gavosi kiek kitoks, bet irgi labai geras – tie patys kolegos, kadangi buvo pamiršę uogienės su cukrumi skonį, sakė, kad tikrai toks pats, jei ne geresnis.

Padėjau dabar stiklainiuką į rūsį – tegu pastovi eksperimentas, pažiūrėsime, ar tikrai su stevija galima uogienes žiemai virti. Ir tada pagalvojau – kad šermukšnius galiu laikyti šaldiklyje, obuolius – rūsyje, ir, kai užeis baisiai didelis noras pasmaližiauti, šios stebuklingos uogienės galėsiu per dešimt minučių išvirti su daug daugiau visokio obuolių ir šermukšnių dovanojamo gėrio.