Ir nors nuo tų įvykių prabėgo jau 600 metų, A. Gedvilas su šeimas kasmet rengia Šatrijos šventos ugnies atkūrimo šventę.

Tai ne šiaip baltiškai kultūrai prijaučiančių žmonių susibūrimas – vėjyje plėvėsuoja neįprasti apdarai, žmonės ateina pasipuošę senoviškais rūbais, traukia apeigines dainas ir pučia gilia senovę primenančius ragus.

„Žinoma, amžinosios ugnies nuolat deginti ant Šatrijos kalno nėra sąlygų. Tad ji saugoma mūsų namuose, taip pavadintoje Ringaudų dvaro sodyboje. Gal kiek pasigirsiu, bet nuo pirmosios šventės 1994-aisiais metais kaip tik prad4jo reikštis visi, prijaučiantys baltiškai kultūrai – paplito tie etnokultūriniai rūbai, žmonės pradėjo jais rengtis. Pastebėjau tokį virsmą“, - kalba A. Gedvilas.

Jis nemėgsta, kad šventė būtų pavadinta pagoniška – sako, taip krikščionys paniekinamai įvardindavo senąjį lietuvių tikėjimą.

„Pas mus suvažiuoja žmonės ir iš Kauno, ir iš Vilniaus. Internete skelbiame pakvietimą. Šatrijos kalną pasirinkome dėl to, kad radome duomenų, kad šis kalnas ilgai buvo laikomas šventu – ir baltų, ir jau krikščionių“, - pasakoja A. Gedvilas.

Liepos 17-oji – diena, kai šeima rengia apeigas šventajai ugniai, šįkart pasitaikė nevasariška.
Nežinia, ar Perkūnas pavydėjo maldų, tenkančių vien deivei Gabijai, tačiau šventės dalyviai turėjo atsilaikyti nuo stipraus vėjo ir dar buvo permerkti lietumi.

GRYNAS.lt kviečia pažiūrėti reportažą iš baltiškos šventės: