Priėjęs kaimynas paprastai paprotina, esą rūšiuoti neverta, nes "kažkas sakė, kad matė, kaip tas visas atliekas suverčia į vieną krūvą". O gavęs sąskaitą už atliekų išvežimą neretas atkaklus rūšiuotojas taip pat tik pagūžčioja pečiais - juk ar rūšiuoji, ar nerūšiuoji, vis tiek moki tiek pat. Surasti bent vieną objektyvią priežastį, kodėl lietuviai turėtų rūšiuoti, sudėtinga.
Net ir atliekų tvarkymo sistemą kuriantys specialistai prisipažįsta, kad ne viskas šioje srityje klostosi kaip planuota. Lietuvoje išrūšiuojama ir perdirbama vos maža dalis antrinių žaliavų. Be to, iki šių metų pagal įsipareigojimus Europos Sąjungai turėjome bent 50 procentų sumažinti į sąvartynus patenkančių biodegraduojančių atliekų kiekį. Tačiau 11 regioninių atllekų rūšiavimo gamyklų nė nepradėtos statyti.
Šiame ciklo "Aplinkosauga iš arti" reportaže aiškinamės, ką atliekų tvarkymo politiką formuojantys žmonės ketina daryti ateinančius penkerius metus? Ar pasiteisins jų ketinimai sukurti skirtingų tarifų sistemą už rūšiuotas/nerūšiuotas atliekas? Ir kokiu būdu meginsime išvengti ES sankcijų už nepadarytus namų darbus?