Pokalbiui susitinkame Nielso ekologiškame ir holistiniame ūkyje „Farmers Circle“. Daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje gyvenančiam Nielsui gyvenimas ūkyje yra labai gerai pažįstamas, verslininkas gimė ir užaugo tėvų ūkyje Danijoje.
– Pirmiausiai norėčiau daugiau sužinoti apie jus. Kaip čia atsidūrėte? Kas atvedė į Lietuvą?
– Na, tikriausiai taip susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Viskas prasidėjo nuo pažintinės kelionės, kai dirbau Danijos statybos asociacijoje. Mano ankstesnė veikla buvo susijusi su mediena, taigi, visą gyvenimą dirbu su natūraliomis medžiagomis. Vienam bendradarbiui kilo mintis surengti pažintinę kelionę į Lietuvą. Labai nustebome išgirdę jo pasiūlymą, nes tada nežinojome, kur tokia šalis yra. Galiausiai atsidūrėme Vilniuje ir įsimylėjau šį miestą.
– Kada įvyko jūsų kelionė?
– 1999-aisiais. Ilgainiui Lietuvoje pradėjau praleisti vis daugiau laiko, vedžiau. Be pertraukos čia gyvenu jau dešimtmetį.
– Kada pradėjote dirbti maisto pramonėje? Ar visada norėjote užsiimti šia veikla?
– Galima sakyti, taip. Mano tėvai turėjo nedidelį ūkį. Tiesą sakant, tada jie buvo ekologiški ūkininkai, tik dar nebuvo sugalvotas šis terminas. Buvo ir paprastas daržas, ir laukų su avižomis, kviečiais, burokais. Laikėme karves, kiaules, vištas. Ūkininkavimo tradicijos giliai įstrigo atmintyje dar vaikystėje. Pradėjęs ūkininkauti netrukus supranti, kad dirbsi ne penkias dienas per savaitę, bet septynias. Tai didžiulė atsakomybė. Negali tiesiog palikti gyvulių vienų dviem paroms ir savaitgalį išvažiuoti ilsėtis.
– Nebūna atostogų.
– Nebūna. Atostogos mano gyvenime atsirado gerokai vėliau. Iš pradžių prižiūrėjau tėvų ūkį, paskui – ir didesnius, nors tada man buvo vos 17-a. Visgi į maisto pramonę sugrįžau netiesiogiai ir tada tikrai negalvojau, kad tai bus mano ateitis. Prieš septynerius metus atsirado galimybė įsigytame nekilnojamojo turto objekte atidaryti restoraną. Greitai paaiškėjo, kad niekam per daug nerūpi, iš kur į restoraną atkeliauja maisto produktai. Svarbiausia, jog atkeliautų.
– Svarbu, kad būtų pigūs...
– Pigūs, lengvai ruošiami. Pamenu, paklausiau restorano vyriausiojo virėjo nuomonės apie ekologiškus maisto produktus. Jis atsakė, kad nemato naudos, tik daugiau problemų. Jo atsakymas sukėlė susidomėjimą, nes turėjo būti priežastis, kodėl ekologiški maisto produktai jam atrodė problematiški. Pasirodo, kad vyriausiasis virėjas turėjo omenyje prastą tiekimo grandinę. Pirkti iš mažų ūkių – sudėtinga, jų produkcijos kiekis yra nedidelis, ir neretai atsiskaitoma juodaisiais pinigais, o man toks variantas netiko, todėl pradėjau galvoti apie savo ūkį.
– Kadangi turėjote patirties ūkininkavime?
– Taip, iš vaikystės. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau ėmėme plėstis, atidarėme daugiau restoranų, ekologiškų vaisių ir daržovių turgų.
– Gėrybės tiekiamos iš „Farmers Circle“?
– Didžioji dalis. Ūkį įsigijome praėjus metams nuo restoranų tinklo įkūrimo. Vienu metu vystau du projektus.
– Tikriausiai sunku?
– Nelengva, bet labai įdomu.
– Plačiau papasakokite apie „Farmers Circle“. Ką auginate, kiek darbuotojų turite, koks projekto tikslas?
– Ūkio „Farmers Circle“ plotas – apie 700 hektarų, vadinasi, galime auginti įvairią produkciją. Teritoriją padalijome į keturias dalis: daržus, didesnius laukus, kur auga grūdinės kultūros – avižos, kviečiai, grikiai; šiemet netgi pasėjome kanapių, bet ne medicininių.
– Taip, suprantu, tai labai tvarus augalas.
– Taip pat yra produkciją apdorojančių ir perdirbančių padalinių: konservuoja daržoves, iš užaugintų galvijų mėsos gamina dešras ir kitus gaminius. Tai tarytum žiedinis ūkis.
– Apie jus skaičiau socialiniuose tinkluose ir man pasidarė aišku, kad prioritetą teikiate sveikiems ir ekologiškiems maisto produktams, su jais susijęs jūsų verslas Lietuvoje. Kodėl ekologiškas maistas jums toks svarbus?
– Pradėjus veiklą maisto srityje neįmanoma nepastebėti sistemos trūkumų. Ir visai nesvarbu, kokioje šalyje esi.
– Tai itin sudėtinga problema.
– Sutinku, bet aš ją suskirsčiau į keletą kategorijų: pesticidų naudojimas, socialinė neteisybė maisto pramonėje, taip pat šios srities industrializacija – su maistu elgiamės kaip su televizoriaus ar radijo imtuvo detalėmis, viskas pasidarė per daug techniška. Mano nuomone, tai yra pagrindinės problemos, kurias, žinoma, galima nagrinėti smulkiau. Pesticidus laikyčiau, ko gero, rimčiausia iš pirmiau išvardytų.
Regis, mielai valgome chemikalus, sukurtus Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo reikmėms. Galiu net nurodyti kūrėją – vokietis Fritzas Haberis. Jis sugalvojo geresnį būdą amoniakui sintetinti. Haberis taip pat prisidėjo prie iprito dujų sukūrimo. Pirmojo pasaulinio karo metais cheminiai ginklai pražudė beveik 100 tūkst. kareivių. Tai buvo pesticidų pradžia.
– Ir tos pačios medžiagos dabar naudojamos pesticiduose?
– Būtent. Tokios pat sudedamosios dalys, tik pakeisti prekių ženklai, produkcija neva pritaikyta žemės ūkiui. Nemanau, kad ūkininkai suvokė, ką daro, tiesiog buvo milžiniškas politinis spaudimas užauginti daugiau maisto produktų, nes Europoje žmonės badavo. Valdžia nusprendė, kad šiam tikslui pasiekti pravers pesticidai, kurių yra įvairių rūšių: insekticidai, herbicidai, fungicidai.
Juk būtent šie trys elementai – vabzdžiai, augalai ir grybeliai – yra svarbiausi žemės ūkyje. O mes juos žudome kaip serijiniai žudikai, nesusimąstydami. Ūkininkai pradėjo naudoti chemikalus ne blogų ketinimų vedami. Mano tėvas irgi pasidavė pesticidų manijai, bet niekas mūsų neinformavo apie padarinius. Derliaus kiekis išaugo. Prasidėjo „žalioji revoliucija“.
– Savo laukus pesticidais gausiai purškę ūkininkai nualino dirvožemį ir dabar jame niekas nebeauga.
– Taip. Tai didžiausia problema, nes sėkmingo ūkininkavimo, sveikų augalų ir ekologiškos produkcijos paslaptis slypi būtent dirvožemyje. Viskas prasideda nuo dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų: bakterijų, grybelių, nematodų. Dirvoje yra viskas, ko reikia augalui augti, išskyrus saulės šviesą ir anglies dioksidą. Kokybiška dirva yra naudinga aplinkai, užauga sveikesni augalai, bet kažkodėl dar ne visi supranta, kad esmė – dirvožemis. Jam ir skiriame didžiausią dėmesį.
– Kiek žinau, dabartinė biurokratinė sistema ne itin pritaikyta ekologiškiems ūkininkams. Lietuvoje vis dar labai sunku turėti ekologišką ūkį ir iš jo užsidirbti.
– Tiesą sakant, būti ekologišku ūkininku yra dešimt kartų sunkiau… Bet turėtų būti atvirkščiai – reikėtų palengvinti sveikesnę, tvaresnę produkciją auginančių žmonių gyvenimą. Deja, viskas nėra taip paprasta, tai tikros biurokratijos džiunglės. Net sunku suskaičiuoti, kiek sertifikatų turime, nes jų reikia viskam: kaušiniams, paukštienai, galvijų mėsai... Norint pardavinėti produkciją parduotuvėms, reikalingas didmenininko sertifikatas. Jeigu turi parduotuvę ir gaminių nepakuoji į plastiko pakuotes, taip pat reikia atskiro sertifikato. Nesibaigianti sertifikatų jūra.
Tai viena iš priežasčių, kodėl ekologiškas ūkininkavimas tampa brangiu malonumu, tačiau taip neturėtų būti. Kita vertus, ekologiška produkcija neretai sutapatinama su įprasta, galioja tokie pat dydžio reikalavimai, pavyzdžiui, kopūstas turi sverti lygiai 700 gramų, jo išvaizda privalo būti nepriekaištinga. Negali matytis jokių kenkėjų apgraužtų lapų. Nesakau, kad biurokratai – blogi žmonės, tiesiog įstrigę sistemoje, kur apie ekologišką ir įprastą produkciją galvojama vienodai.
– Norėčiau daugiau sužinoti apie principą nuo dirvos iki stalo (angl. soil to table). Apie jį rašėte „Farmers Circle“ paskyrose socialiniuose tinkluose. Kas tai per principas? Kodėl jis yra svarbus?
– Jo esmė – dirvožemyje esančių mikroorganizmų kiekio didinimas. Pagerėja dirvos kokybė, atsiranda daugiau humuso, sliekų, padidėja derlingumas. Tokiame dirvožemyje auganti žolė yra sveikesnė, vadinasi, ją ėdančios karvės taip pat bus sveikesnės, jų mėsa bus sveikesnė. Nesu mėsos priešininkas, tik manau, kad jos valgyti turėtume mažiau. Ir kokybiškesnės. Taip pat užauga kokybiškesni rugiai, grikiai. Pasėlių kokybė labai priklauso nuo dirvožemio gyvybingumo. Beje, dirvožemyje gyvenančių bakterijų turėtų būti ir žmonių žarnyne. Mūsų žarnynas turėtų būti dirvožemio atspindys.
– Įdomi mintis.
– Įrodyta, kad ekologiškuose ūkiuose užaugę vaikai yra sveikesni už užaugusius mieste.
– Jie harmonijoje su dirvožemiu?
– Taip, harmonijoje su dirvožemiu. Be to, sveikame dirvožemyje užaugintos produkcijos skonis – visiškai kitoks. Gamta nėra kvaila. Augindama morką, gamta žino, kad tą morką sugrauš triušis. O kokią morką triušis pasirinks? Tokią, kuri jam pasirodys gardi. Ši taisyklė galioja ir žmonėms. Neretai apie maisto produkto kokybę galima daug pasakyti jo paragavus. Žinoma, tai nėra neginčijamas dėsnis… Bet gamtos taip jau surėdyta, kad sveikesnis maistas žmonėms yra ir skanesnis.
– Labai norėjau su jumis pasikalbėti apie „Michelin Green Star“ apdovanojimą. Tikriausiai girdėjote, kad dabar restoranai gali gauti „Michelin“ žaliąją žvaigždutę, reiškiančią, jog maitinimo įstaiga yra tvari. Vertinama ne tik maisto kokybė. Ką manote apie šį apdovanojimą? Ar tai restoranų ateitis? Ar jie turės siekti tvaraus valgiaraščio?
– Taip. COVID-19 pakeitė ir restoranų verslą. Manau, kad restoranų vadovai mažiau dėmesio skirs populiarumo vaikymuisi ir labiau stengsis papasakoti savo istoriją klientams. Mes taip pat laikomės šio principo – irgi norime papasakoti vartotojams savo istoriją apie tvarų ūkininkavimą, sveikesnius maisto produktus, trumpą tiekimo grandinę, artimą ryšį su ūkiu. Tiesą sakant, jis galbūt yra svarbiausia dalis, nes turi potencialo pamaitinti kur kas daugiau žmonių. Todėl labai juo tikiu ir viliuosi, kad vieną dieną produkciją iš ūkio tieksime tiesiai vartotojui ant stalo. Ir turiu omenyje ne tik restoranus, nes jie sudaro vos nedidelę dalį viso suvartojamo maisto. Jeigu nori padaryti poveikį, turi atsižvelgti ir į jo mastą.
– Ir paskutinis klausimas yra susijęs su žaliuoju smegenų plovimu (angl. Greenwashing). Kokia yra jūsų nuomonė apie šią problemą? Ar pastebite žaliojo smegenų plovimo pavyzdžių ekologiško maisto pramonėje?
– Taip. Kai kurios įmonės piktnaudžiauja gražia koncepcija. Manau, visi suprantame, kad reikia sugrąžinti pusiausvyrą, ir man labai nesmagu, kai įmonės apsimetinėja esančios ekologiškos. Štai puikus pavyzdys: mano žmona feisbuke rado Lietuvoje veikiančią pesticidų gamybos įmonę, kurios pavadinimo neminėsiu. Įmonės paskyroje buvo sėklų reklama – nedidelis paveikslėlis su gėlėmis ir užrašas, kad jas labai mėgsta bitės. Kadangi mano žmona laiko bites, paspaudė nuorodą, norėdama užsisakyti sėklų, bet paaiškėjo, kad pirmiausia reikia nusipirkti pesticidų. Pradėjau domėtis ir apsilankiau įmonės interneto svetainėje – dar nebuvau matęs tiek neva ekologiškos veiklos aprašų. Teko įdėti šiek tiek pastangų, kad išsiaiškinčiau, kokius pesticidus ji gamina. Tai vienas baisiausių matytų žaliojo smegenų plovimo pavyzdžių.
– Šiuo metu įmonėms nelengva, jos tiesiog bando išgyventi. Jos žino, kad pramonė keičiasi ir kad žaliasis kursas plinta visame pasaulyje. Žmonės stengiasi pakeisti savo verslo modelius, valgyti daugiau ekologiško maisto. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau žmonės supras, kas yra žaliasis smegenų plovimas ir kaip jis paveikia mus bei maisto pramonę.
– Dabar bent jau žiniasklaida susidomėjo šia tema. Reikia viešinti tokių įmonių pavadinimus. Situacija man primena Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“, kai berniukas sušunka: „Karalius nuogas!“. Manau, kad žiniasklaida turi atlikti savo vaidmenį ir parodyti „nuogus karalius“.
– Ačiū jums. Linkiu kuo didžiausios sėkmės versle ir siekiant, kad žmonės valgytų daugiau ekologiško maisto. Tai išties kilnus tikslas.
– Tai mano svajonė – siūlyti žmonėms kokybiškesnį maistą.
– Tikėkimės, kad ji išsipildys!
– Išsipildys.
Daugiau tvarumo istorijų stebėkite kiekvieną sekmadienį 11.30 val. Delfi TV laidoje „Išpakuota“.