Pirmieji susidūrimai su gyvatėmis
Sekdamas savo norą įrodyti, kad visi gyvūnai gali būti mylimi, Gerardas jau būdamas dešimties užsimanė auginti gyvatę.
„Tarp devynerių-dešimties metų tėvam pasakiau, kad norėčiau auginti žalčiuką. Mes nuvykome į Ukmergės zoo centrą ir ten pardavimui buvo Taivaniniai laibauodegiai žalčiai. Aš į juos pasižiūrėjau ir pasakiau, kad man toks tiktų, tačiau sakė, kad reiktų pirkti jauniklį, kad ir vaikas, ir gyvatė išmoktų elgtis. Taigi, palaukėme kol jų atsiras – bus išveisti Raguvos gyvajame kampelyje. Aš per tą laiką turėjau susitaupyti 200 litų ir įrodyti, kad man tikrai reikia to žalčiuko. Tai taip ir buvo. Ateina kiemo draugai ir sako: Gerardai varom pirksim ledų, bandelių. Aš taupau. Jie klausia kam tu taupai? Sakau: gyvatę pirksiu. Jie man – eik tu „durnius“, kur tu nupirksi tą gyvatę.
Jie jau grįžta su ledai, o aš sėdžiu susikrimtęs, bet žinau, kad einu kilnesnio tikslo link. Susitaupiau aš tuos pinigėlius, padėjau tėvam ir sakau: viskas, perkam žaltį. Tai taip ir nutiko“, – su šypsena prisimena Gerardas.
„Kol aš norėjau ir laukiau savo žalčiuko, jau galvojau jam vardus. Galvojau pavadinsiu Anubis, Dziausas, Hadas – na, tokie požemio pasaulio valdovai. Atveža man majonezo indelyje, aš atsisuku, iškrenta dvidešimties centimetrų sliekas su akim ir žiūri į mane. Galvoju, joks čia ne Hanas, ne Anubis, čia geriausiu atveju Rikis. Tai taip ir gavosi, kad tas dvidešimties centimetru sliekiukas buvo pavadintas Rikiu. Šiandien jam yra 17, o gal net 18 metų, jis yra apie 280 centimetrų ilgio ir jis vis dar Rikis“, – entuziastingai pasakoja roplių mylėtojas.
Visgi, smalsumas ir noras auginti šiuos roplius prasidėjo ne nuo Rikio. Gerardas prisimena savo pirmąjį tikrą susitikimą su gyvatę:
„Atostogavome su tėvai prie Molėtų ežero, trise buvom išsinuomoję medinį namelį ir aš išėjau ant smėlingo kalniuko paieškoti gluodenų, nes žinojau, kad ten kur smėlingas kalniukas turėtų jų būti. Ant to kalniuko bevaikštant pamačiau gluodeną. Spalva atitinka, smėlingas kalniukas – gluodenas. Aš jį pasiėmiau ant rankų ir jis pradėjo šnypšt. Supratau, kad, Gerardai, susimovei – čia ne gluodenas, o angis – vienintelė Lietuvos nuodinga gyvatė. Pagal visą logiką ji man jau turėjo būt įkandus ir aš apsiverkęs turėjau bėgt namo ir sakyt: viskas, mama, mirsiu. Bet taip nenutiko.
Man ant rankų yra angis ir jinai šnypščia – ką daryt, ką daryt? Greitų judesių daryt negaliu, aš lėtai ją padėjau ant to smėlingo kalniuko, drebančiom rankom atsitraukiau, padariau atsargius žingsnius, o tada jau moviau žaibo greičiu tuo kalniuku žemyn visas išbalęs ir drebantis. Mama klausė: Gerardai, kas nutiko, kodėl tu toks išbalęs? O aš sakau: buvau radęs Gluodeną, bet nešiau pas jus ir pamečiau jį, tai tiesiog susikrimtau. Ir aš supratau, kad su tais gyvūnas kažkas yra daugiau, ko mes nežinom, kad man jinai neįkando. Kodėl man neįkando angis? Ar aš čia koks „the chosen one“ (liet. Išrinktasis), ar kaip čia nutiko, kad man jinai neįkando. Bet yra kaip yra, buvau paėmęs angį, tai buvo neatleistina klaida, kuri galėjo baigtis pakankamai prastai. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai, bet tikriausiai jei ne ši klaida, aš dabar nebūčiau, kur esu dabar ir nebūčiau tiek daug žmonių paskatinęs mylėti tokius gyvūnus, kokius myliu aš.“
Gerardo auginamos gyvatės stebina savo įvairumu
Dabar Džiunglių žmogaus namuose yra pačių įvairiausių gyvačių, kurios pasižymi ypatingomis savybėmis. Štai pieninės gyvatės, kurių pavadinimas siejamas su jų dažnu aptikimu tvarte buvo laikomos vagilėmis.
„Kur yra pelių, ten yra ir gyvačių. Tai būtent gyvatės atsekdavo peles į tvartus ir ten būdavo vietinė pelių kontrolė. Tuo metų ūkininkai to labai nevertindavo ir nesuprasdavo, ir jas naikindavo, nes galvodavo, kad parazitai ateina pieno gert“, – sako herpetologas.
Gerardas pasakoja, kad šios gyvatės ypatingos ir dėl savo spalvų: „Jeigu raudona liečia juodą – nenuodinga gyvatė, jeigu raudona liečia geltoną – nuodinga gyvatė, bet čia pagal regioną priklauso. Ten kur gyvena šitos gyvatės, šita taisyklė galioja ir vaikai net gi mokykloje yra mokomi eilėraštuko: „Raudona liečia geltoną – pražudys tave bičiuli, raudona liečia juodą – Džeko draugas.“
Kalifornijos karališkoji gyvatė yra dar viena nenuodinga, tačiau įdomi savo savybėmis augintinė. Tai gyvatė, kuri mėgsta kandžiotis tikrindama ar objektas yra valgomas, tačiau savo aukoms pasigauti naudoja jėgą.
„Šita Karališka gyvatė maitinasi kitomis gyvatėmis, tarp jų ir nuodingomis, pavyzdžiui barškuolėmis. Jinai jas įveikia savo jėga, nes yra labai labai stiprios gyvatės. Jos užsmaugia barškuolę, o užsmaugti roplį yra labai sunku, nes jie retai kvėpuoja, jų kraujagyslės yra toliau negu žinduolių ir užsmaugti gyvatę yra labai sudėtinga.
Jeigu šios rūšies gyvatę mes padidintume iki priešistorinio Taitanobua - žinomos didžiausios gyvatės ilgio – 15 metrų, jinai su savo jėga galėtų sutraiškyti amerikos mokyklinį autobusą. Kaip blynelį padarytų“, – įdomiais faktais dalinasi Gerardas.
Tiesa, šios gyvatės auga tik iki metro penkiasdešimties. Gerardas pasakoja, kad šį roplį atskirtų ir iš šimto kitų, nes jis yra ypatingai pasipuošęs:
„Originaliai pas ją raštas turėtų eiti juoda-balta juosta – kaip zebriukas, bet yra klaidų – nepilnai pasibaigia linija. Išskirtiniausias bruožas yra uodegoje – jis turi varlytę. Tai turėtų būti brūkšniukas, kaip ir visame kitame kūne, tačiau jis yra tikras džentelmenas ir turi varlytę. Pagal tai galima jį išskirti iš dar šimto kitų gyvačių.“
Dėl vakarų šernasnukės gyvatės, kuri yra vienintelė nuodinga Gerardo namuose, jis keliavo net į Vokietiją, nes Lietuvoje ją augina vos keletas žmonių. Visgi, roplių augintojas sako, kad ji buvo to verta dėl savo neįprasto elgesio:
„Jos yra fantastiškos, nes turi snukutį, kuris skirtas tam, kad gyvatė raustųsi, nes labai dažnai rausiasi į žemę, į substratą ir ten ieško grobio. Taip pat tas snukutis yra gynyba. Kuomet jinai išsigąsta, tranko iš snukučio užsičiaupusi ir atrodo, kad bando įkristi, tačiau tik gąsdina. Jeigu tai nesuveikia jinai dramatiškai griūna ant nugaros, išverčia pilvą, išsinarina žandikaulį, iškiša liežuvį ir apsipurškia išmatomis. Vaizduoja, kad numiriau arba labai labai sunkiai sergu ir jeigu tu mane suėsi, tau gali baigtis panašiai.“
Ne visi gyvūnai atkeliauja planuotai
Gerardas sako, kad pas jį esančių gyvūnų istorijos yra labai įvairios. Dalis yra įsigyti jo noru, o kita dalis atkeliavusių netikėtai.
„Prieš dvi savaites teko važiuoti į statybvietę, kur statybininkai rado visai jauną, mažiuką žalčiuką. Gal pabėgo, gal išmetė – klausimų gali būti daug, kaip jis paspruko, kaip jis atsirado statybvietėje, tačiau dabar jis yra saugus ir jau pasimaitinęs, jau pats savarankiškai gali maitintis ir netrukus jam bus galima ieškoti namų“, – istorija dalinasi Gerardas.
Šaltakraujų gyvūnų mylėtojas pasakoja, kad žmonės dažnai susidaro klaidingą įspūdį, jog gyvatės yra tiesiog sugaunamos gamtoje ir įdedamos į terariumą. Tiesa yra tokia, kad auginami ropliai yra prisitaikę prie tokio gyvenimo, o jų šeimininkai padeda sukurti kuo natūralesnę aplinką.
„Gyvatė niekuomet toli nemigruoja. Dažniausiai tai būna kažkoks vienas nuvirtęs rąstas ir maždaug aplink tą rąstą sukasi visas gyvatės gyvenimas. Daugumos rūšių gyvatės yra „Opportunistic feeders“, tai reiškia, kad jos medžioja, tada, kada yra proga. Jos tyko, ateina pelė – šiandien suvalgysiu. Ta pelė gali neateit mėnesį, gali ateit už dviejų dienų. Yra proga – jinai maitinasi. Tai mes tas sąlygas turim atkurti terariume: padaryti tą nuvirtusį rąstą, maišyti mitybą. Kartais pašerti gyvatę kas dvi dienas, kartais į savaitę kartą. Skirtingai, kad jos neturėtų kažkokio grafiko, kad sakykim sekmadienis yra roplių šėrimo diena. Taip laisvėje nebūna, todėl reikia padaryti, kad būtų kaip laisvėje – atsitiktinai.
Baimė susiformuoja dėl išankstinių nuostatų
Gerardo auginami gyvūnai neretai kitiems kelią baimę ar šleikštulį, tačiau taip nutinka dėl žinių stokos ir susidaromo klaidingo įspūdžio.
„Žmogus tai ko nemyli, to ir nesaugo, bet jeigu žmogų išmokysim mylėti, jis pradės saugoti, tačiau meilė negali ateiti per žinias, per įvairias medijas, per skleidžiamą propagandą, kur gyvatė užsmaugė žmogų, gyvatė įkando šuniui, gyvatė įkando žmogui. Problemytė yra ta, kad žmonėms JAV šunys įkanda į dieną po dešimtis atvejų ir jeigu mes rodytume kiekvieną atvejį, kai šunys įkanda žmonėms, mes daugiau nieko kito neturėtume ką rodyti per žinias, kaip tik va tokius atvejus. Pagal statistiką, turbūt, šunų reiktų bijoti labiau nei mūsų auginamų gyvačių. Mūsų ropliai, kuriuos mes, egzotinių gyvūnų augintojai, auginame, retai yra nuodingi, retai yra kažkaip gyvybei pavojų keliantys gyvūnai“, – sako pyktelėjęs Gerardas.
Auginti galime kiekvienas
Jeigu baimės šiems ropliams nėra ir žmogus norėtų vieną tokių auginti, Gerardas sako, kad Lietuvoje tam yra visos sąlygos. Galima nusipirkti tiek reikiamą įrangą, tiek gyvūną. Visgi, pagrindinė problema yra žinių trūkumas.
„Būna atvejų, kuomet žmogus nusiperka pitoną, kokį tigrinį pitoną. Jaunikliai tikrai labai faini, apie 40 centimetrų, stamboki kirminukai. Parsineši namo, labai puikiai maitinasi, labai malonūs ant rankos, labai prisiriša prie žmogaus, bet yra problemytė. Pateles užauga iki 6 metrų ilgio ir jos jau valgo fermų gyvūnus, jau reikia vištų, jau reikia paršelių pirkti, kad pašert. Čia susiduriam su sunkumai, kuomet žmogus galvoja, kad ne, jau tokio gyvūno aš nebeauginsiu ir tada jis į prieglaudą, į lauką ar dar kažkur. Taip neturėtų būti – tai yra įsipareigojimas ir prieš perkant jau turi žinot, ką perki“, – situaciją aiškina herpetologas.
„Džiunglių žmogus“ pasakoja, kad gyvatės yra vienas iš geriausių auginių, tačiau reiktų žinoti, kad jos ilgaamžės. Smaugliai gali gyventi net iki keturiasdešimties metų, o žalčiai apie dvidešimt metų.
„Lietuvoje populiariausia auginama gyvatė namuose yra Kukurūzinis žaltys. Tai yra lengviausiai auginamas roplys – nustatyta pagal daugybę kriterijų. Buvo daryta apklausa ir žinių patikrinimas žmonių, kurie augina paukščius, šunis, kates, gyvates, driežus ir vandens bei sausumos vėžlius. Tai pirmoje vietoje atsidūrė gyvatės, todėl, kad jas gali savaitei palikti ir išvažiuoti atostogauti – joms nieko nenutiks, jos netriukšmauja, neturi kvapo, jų nereikia kasdien vesti pasivaikščioti“, – sako Gerardas.
Lietuvos gyvatės – labiau naudingos nei žalingos
Lietuvos grybautojai ir uogautojai mūsų miškuose gali sutikti tik trijų rūšių gyvates: geltonskruostį ir lygiažvynį žaltį arba vienintelę nuodingą gyvatę paprastąjį angį, tačiau net ir jai įkandus, mums nėra didelio pavojaus.
„Jeigu žmogus yra neblaivus, tai greičiausiai nelabai kas nutiktų – pasvaigtų galva ir maždaug ties tuo baigtųsi, jeigu žmogus „širdininkas“ – skubiai reikia kreiptis į gydymo įstaigą – sulašins lašelinę, skysčius varančiųjų ir turėtų viskas būti gerai. Priešnuodžio niekas neturi, net Kauno klinikos, didžiausias klinikų kompleksas Lietuvoje, nes priešnuodis yra baltyminė medžiaga, kuri greit yra ir jos nėra verta turėti valstybėje, kurioje nėra tiek daug nuodingų gyvačių ir puikiai galima išsisukti be priešnuodžio.
Angys, iš tiesų, mums duoda daugiau naudos nei bėdų. Gerardas sako, kad jos minta pelėmis, kurios neretai nešioja įvairias ligas, o gyvatės jų jau nebeperduoda. Taigi, šie ropliai nėra tokie baisūs, kaip atrodo, todėl linkime atsikratyti baimių, o sutikus nepulti į paniką ir tiesiog pasigrožėti.