Aplinkosaugininkai taip pat tikisi, kad šis žingsnis prisidės saugant mažas ir kresnas ožkas, kurių protėviai Airijos teritorijoje apsigyveno maždaug prieš 5 tūkst. metų Neolito periodu. Šias ožkas prižiūrinti Melissa Jeuken, atsiliepusi į vieną unikaliausių Airijos darbo pasiūlymų, sakė, kad jos „sunkiai dirbančią komandą“ sudaro 25 patelės ir jaunikliai, iš kurių vienas – ožkytė Sheila – gulėjo įsitaisiusi jos sterblėje.
Šio projekto tikslas yra įtvirtinti „svarbius gamtosauginius ganymosi principus, galinčius pasitarnauti gaisrų prevencijai bei arealo priežiūrai“, taip pat padėti užtikrinti šios veislės išlikimą, teigė ji. „Houdas yra patyręs daug gaisrų. Čia auga daug dygiakrūmių, ir jie yra labai degūs. Kita vertus, ožkos mėgsta tokią augmeniją, taigi šia prasme laimi abi pusės. Manau, kad šiuo projektu taip pat siekiama atkreipti dėmesį į senųjų Airijos ožkų, kaip funkcionalios biologinės įvairovės komandos, vaidmenį. Tai sunkiai dirbanti komanda, jos atlieka darbą, jos trokšta tai daryti.
Jis taip pat įtvirtina svarbius gamtosauginius ganymosi principus, kuriuos siekiama išnaudoti gaisrų prevencijai, arealo priežiūrai ir invazinių rūšių kontrolei. Taigi šios senovinės Airijos damutės čia yra tam, kad atliktų savo darbą, ir jos tikrai sugebės tai padaryti“, – sakė ožkų prižiūrėtoja Melissa Jeuken. Aplinkosaugininkai jau manė, kad senosios Airijos ožkos, kurių populiaciją XX amžiaus pradžioje sudarė maždaug 250 tūkst. gyvūnų, jau yra išnykusios, tačiau kelios jų atstovės dar buvo aptiktos išsibarsčiusios vakariniuose Mulranio kalnuose. Jų veislė buvo patvirtinta DNR tyrimais Dublino Švč. Trejybės koledže.
„Taigi šiuo metu ožkos bando įsikurti. Mes aklimatizuojamės prie šios vietovės, ir tai galima vadinti pratinimusi, kai banda ar kaimenė prisiriša prie tam tikros vietovės. Taigi mes stengiamės pažinti šią teritoriją, susipažinti su žemės išsidėstymu. Iš pradžių tai reikalauja šiek tiek daugiau ganymo, bet netrukus ožkos pripras prie šios vietovės“, – sakė ožkų prižiūrėtoja Melissa Jeuken.