Kuršių nerija yra unikalus UNESCO fondo saugomas gamtos kampelis ir saugus prieglobstis daugybei gyvūnų ir augalų rūšių. Paradoksalu, jog visai šalia plytinčios Kuršių marios, kurios kadaise taip pat galėjo pasigirti turtinga ekosistema, yra sistemingai alinamos ir be kardinalių pokyčių greitai pavirs tuščia dykyne be gyvybės.
„Aš manau, kad pačių geriausių istorijų galėtų papasakoti šitų laivų savininkai, nes šitas uostelis yra nuo 1980 metų pradžios ir tikrai šitie laivai dar matė žuvies Kuršių mariose, o mes jau kokie 5 metai jų nebematome“, – sako šio filmo idėjos sumanytojas Julius Rūkas.
Globalūs pokyčiai ir užklupusi pandemija paragino sustoti ir pagalvoti apie aplinką, kuri mus supa. Kuršių marios, kurios yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių Lietuvos vandens telkinių, jau daugybę metų yra alinamos industrinės taršos ir verslinės žvejybos. Šis telkinys yra pagrindinis kelias migruojančioms žuvims į nerštavietes mūsų upėse. Mariomis keliauja lašišos, šlakiai, žiobriai stintos. Iš Kurių marių į jūrą ir atgal taip pat migruoja starkiai, ešeriai ir karšiai.
„Smiltelės uostelis ant šitos upės kranto yra viena didžiausių bendruomenių, manau, apskritai Lietuvoje. Nes čia yra suskaičiuojama beveik 900 narių ir čia nėra jokios komercinės veiklos, verslas nelaiko laivų, visi laivai yra mėgėjiškos žūklės. Po truputį išplauksim į marias ir parodysim, kaip gyvuoja mūsų jūrinis verslas su tinklais“, – kalba Julius Rūkas.
Ar kimba kas nors?
Ne.
Nėra žuvies?
Ne.
Liūdna.
„Išplaukėm iš Smiltelės į Smiltelės upės žiotis, kur glaudžiasi mūsų jūrinės verslinės žvejybos palikimas, jeigu galima taip pavadinti. Laivai jau daug metų stovi neplaukiantys, rūdijantys neaišku dėl kokių tikslų. Jie greičiausiai dar bankams priklauso. Sunkūs laikai atėjo ne vien tik mums, bet ir šitiems žmonėms. Laikas pasitraukti iš Baltijos jūros pakrantės, nes žuvies nebeturim. Kaip matėt, žmonės sėdi nuo kranto žvejoja ir nieko nepagauna“, – kalba Julius Rūkas.
„Mano patirtis su Kuršių mariomis yra labai sena. Aš gimęs Klaipėdoje, tėvelis buvo meškeriotojas. Pirmieji įspūdžiai iš Kuršių marių yra kai mes su metais vyresniu broliuku, mums gal po 4-5 metus buvo, čia Smiltynėje tarp akmenų bandėm ištraukti ungurį. Niekaip nesiseka ir atbėgęs tėvelis mums padeda. Ungurys buvo mūsų ūgio, įsivaizduokit. Kaip po to neprigyti žūklės pomėgiui“, – tikina žūklės gidas Audrius Jakštas.
„Prieš 30 metų pradėjau gaudyti guminukais, importuotais iš Amerikos. Tai buvo pirmieji tokie silikoniniai masalai Lietuvoje, anksčiau tikrai nebuvau jų matęs. Tai buvo stebuklai. Nereikėjo nei laivelių, nieko, nuo molo akmenų užmetant kelis metrus į vandenį buvo galima per keletą valandų sugauti normą. Ir ne bet kokių sterkų, o didžiulių iki poros kilogramų sterkų. Ešeriai buvo kilograminiai, tikrai neperdedu. Tikrai tai nėra žvejo pasigyrimas. Tikrai kilograminiai ešeriai tarp molo akmenų kibdavo“, – priduria jis.
Ir sako: „Dešimtmetį, o gal jau ir 15 metų žuvų išteklių drąstiškai mažėja. Jau išnyko tokios žuvų rūšys kaip atlantinis eršketas, praktiškai iš mūsų vandenų išnyko sykas, perpelė. Man atrodo mes turime puikų pavyzdį iš Kauno marių. Trejetui metų sustabdžius verslinę žūklę, sterkų – tokios sportinės ir puikios kulinarinės žuvies – ištekliai padaugėjo kartais. Vakarą aš labai daug žvejoju Kuršių mariose. Sakykime, kas trečią dieną tai būtų 30 potencialių dienų. Per tas 30 žvejybų jau antri metai pagaunu po 6 legalaus dydžio sterkus – nuo kilogramo iki trijų. Tai yra labai menki rezultatai. Mums, Lietuvos žvejams, šis metas yra labai svarbus, todėl norėtųsi, kad nesipyktume vieni su kitais, neieškotume minusų pliusų savo priešuose drauguos. Iš tikrųjų šis žingsnis yra būtinas, todėl būkime vieningi ir bendromis pastangomis pasistenkime, kad šitame mūsų brangiame vandens telkinyje verslinė žūklė būtų sustabdyta amžiams.“
Verslinė žvejyba tinklais buvo Klaipėdos krašto paveldo dalis nuo neatmenamų laikų, vis tik nereikėtų pamiršti, kad kasdien tobulėjantis technologinis sektorius neaplenkia nei žvejų verslininkų, nei žvejų mėgėjų. Būtų sąžininga pripažinti, kad jau seniai nežvejojame kaip mūsų protėviai ir technologijų dėka žuviai lieka vis mažiau šansų pabėgti. Nepaisant to, mes žvejai mėgėjai, net su išmaniausia įranga vis rečiau randame laimikio su kuriuo galėtume susigrumti. Savo ruožtu verslas su išmaniosiomis gaudyklėmis savo kelyje šluoja visus išteklius nepriklausomai nuo galiojančių apribojimų tam tikroms žuvų rūšims.
„Išvažiavau iš Vilniaus vien tam, kad gaudyčiau daug žuvies. Tai buvo prieš kokius 15 metų. Nes jau Vilnius mane užspaudė, žuvies aplink nebeliko ir aš atvažiavau į žvejybos meką – Nemuno deltą, žemupį ir Kuršių marias. Viskas buvo super. Paskutinius 8-9 metus mes labai gerai filmuodavom, gaudydavom tikrai gražią žuvį, bet viskas po truputį nyko, nyko, nyko ir dabar filmuoti aš pradėjau važinėti į Kauno marias. Keli metai kalbame su bičiuliais, dirba visuomeninės organizacijos, kaip „Lašišos dienoraštis“, žvejų klubai. Yra vienintelis kelias – Kuršių mariose reikia būtinai uždrausti verslinę žūklę. Net negali būti jokių minčių, ar kažką palikti, nepalikti. Matosi, kad viskas nyksta būtent per tinklus, per šiuolaikines gaudykles, per nenormalų, vadinamąjį priegaudos kiekį. Šį pavasarį man išvis buvo liūdna, kai mačiau tokio dydžio starkius, vadinamą priegaudą, su išsipūtusiais pilvais, verslininkų dėžėse, kurie sau drąsiai internete juos pardavinėjo Šilutės turguose. Netgi prie mano draugės Šilutės turguje priėjo tokia bobutė, sakė, gal reikia žuvies, mes turime bagažinėje. Įsivaizduokite, jei tai jau tampa kontrabanda“, – sako TV laidos žvejams vedėjas Paulius Korsakas.
„Vėlgi aš manau, kad reikės ieškoti resursų netgi įžuvinti Kuršių marias. Nes natūraliai plėšrūnų populiacijai, ypač starkių, lydekų, neįmanoma atsistatyti. Kuo greičiau mes tuo užsiimsim, tuo greičiau ta mėgėjiška žūklė turėtų klestėti ir žūklės gidai pradės vežioti žmones, kurie mėgėjiškai gaudys žuvį. Tuo labiau, kad Lietuvoje yra statistika, kad 40 proc. žvejų paleidžia žuvį. Manau, kad kol Kuršių mariose atsiras žuvies, jų bus jau 80 proc. Potencialas geras, beprotiškai, nes marių sąjunga su jūra, žuvų migracija automatiškai yra labai gerai, tik šiuo metu ji yra pertverta tinklais. Kai nebus tinklų, manau vėl bus gražus, smagus vandens telkinys pramoginei žūklei ir laiko praleidimui. Aš matau, kaip viskas krenta, nuo mano atvykimo čia prieš 15 metų. Prieš 8 metus jau prasidėjo trūkumai, bet paskutiniai du metai yra visiška katastrofa, nes žvejoti 20 kartų ir pagauti 2 starkius, tai yra jau kažkas tokio“, – sako jis.
„Vienintelis šansas atstatinėti, drausti verslinę žūklę ir užsiimti žuvivaisa, nes natūraliai jau niekas atgal neatsistatys. Tai kuo greičiau mes pradėsim, tuo bus geriau, nes dabar žvejyba Kuršių mariose manęs netraukia. Su „fyderiu“ taip, dar balta žuvis, karšis, plakis, kuoja, jos gali pagaut, bet ji yra menkavertė ir ja mažai kas užsiiminėja. Pernai buvom su bičiuliu Roku, kuris gidauja Ventės rage, tai jis po 15 kartų plaukė, nė vienos žuvies nerado. Pats su juo kelis kartus plaukiau žvejoti ešerių Kuršių mariose, jie būdavo ant kefyro dangtelio kibdavo, jei apvynioji kabliuką, tai jų jau nebėra. Man liūdna. Aš matau tokią labai gerą perspektyvą mūsų meškeriotojam, kurie žvejoja meškerėmis. Šiuo metu yra sumažinta lydekos, starkio kiekis, žmogus gali paimti tik po 2 žuvis, tai pavyzdys kaip mes einame į priekį, kaip stengiamės, kad žuvies būtų vis daugiau ir daugiau. Kuo mažiau jos mes paimsim, tuo jos daugiau bus Kuršių mariose. Čia niekas dėl nieko neturi pykti ir mes patys turime rodyti pavyzdį ir iš tikrųjų kaip sakiau, dabar 40 proc. žvejų paleidžia žuvį, vėliau bus 60-80 proc. Tai yra supratimas, kad tai yra gera pramoga, geras laiko praleidimas, o ne maisto darymas. Kviečiu būti vieningais su žvejais mėgėjais: kuo daugiau žuvies paleidinėkim, kad kuo daugiau jos liktų vandeny ir teiktų emocijų kitiems meškeriotojams“, – sako jis.
Įstatyminių reformų ir ginčių dėl Klaipėdos krašto identiteto fone, mes, žūklės, mėgėjai, kviečiame jus išgirsti mūsų istorijos pusę ir šio krašto žuvininkystės ateities viziją.
„Šiuo metu esu žūklės gidas, kuris teikia „Barakuda tour“ paslaugas. Mūsų komanda yra apie 15 laivų, kurie teikia profesionalią gidų paslaugą. Šiais metais mes pamatėme, kad reikia verslinei žvejybai pasakyti ne, nes žuvies Kuršių mariose nebeliko. Praeitais metais pagavau du legalius starkius per visą sezoną. Nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos pagauti 2 starkius yra baisu. Mes turime pradėti rūpintis savo vandens telkiniu ir jeigu valdžia to nedaro, gal mes kažką galim padaryti. Vandens telkiniui reikia duoti pailsėti dalinai nuo net ir meškerių, apriboti tam tikrus žvejybos būdus, pamažinti pagautų žuvų normas ir ištraukti iš marių visus tinklus. Duoti vandens telkiniui atsistatyti. Manau mūsų marioms daugiau laiko nereikės kaip 3-6 metai ir galėsime pagauti didelių laimikių ir parodyti savo vaikams kas yra žuvis, kaip ją gaudyti. Skandinavų šalyse yra labai populiarus žvejybinis turizmas, kai žmonės važiuoja žvejoti, net dauguma lietuvių dėl to, kad neturi čia žuvies, važiuoja rudenį, pavasarį į Skandinaviją, Manau, kad tai pritrauktų daugiau turizmo, į biudžetą įkristų daugiau pinigų, žvejybinės parduotuvės parduos daugiau masalų, daugiau darbo turės įmonės, kurios remontuoja laivus, daugiau susipilsim kuro. Žvejybinis turizmas neša pelną visoms sritims“, – kalba žūklės gidas Sergej Babeško
„Mieli žvejai galite pasižiūrėti, kaip Klaipėdoje plaukiant farvateriu, lygiai su farvaterio linija stovi tinklas. Ir mes vos į jį neįpuolėm“, – sako Julius Rūkas.
„Kuršių mariose žvejoju jau 15 metų, aktyviai užsiimu sportine žvejybine veiklia 10 metų, su kolega esame tapę pasaulio čempionais, todėl patirties ir įsivaizdavimo apie žuvį turiu. Galiu pasakyti, kad per tą laiką kai pradėjau gaudyti Kuršių mariose prieš 15 metų, neturėdamas nei tobulos technikos nei įgūdžių, per žvejybą pagaudavom po 12-15 starkių, kurių svoris būdavo 1,5- 2 kg. Per paskutines žvejybas pernai pasisekė pagauti gal 3 starkius, kurių ilgis buvo vos 55 cm. Labai smarkiai sumažėjo jų, nors mūsų technika yra ištobulėjusi. Kadangi ir žvejams mėgėjams smarkiai apriboti žuvų paėmimo kiekiai, jei anksčiau buvo galima paimti 5 starkius ar lydekas, dabar – 2, būtų gerai, kad apribotų ir verslininkus su tinklais. Uždraudus per 10 metų turėtų tikrai atsistatyti žuvies ištekliai“, – sako žvejys sportininkas Janas Prialgauskas.
„Gidauju 9 metai. Nors iš tiktųjų 7, nes paskutiniai 2 metai yra tokie, kad nebeturime, ką gaudyti, ką žmonėms parodyti, nes žuvies mes nebeturime. O šiaip žvejoju nuo 5 metų, mariose žuvauju gal jau 20 matų ir kaip jos keičiasi matau visą laiką, Mariose, pakrantėje, žuvies mes galim sakyti nebeturim. Turime tik šiek tiek karšio, karoso, o plėšrūnų pas mus nebeliko. Ką pirmiausiai reikėtų padaryti, tai nuimti tinklus, bent smarkiai juos riboti, kad žuvis galėtų migruoti, keliauti į savo nerštavietes ir neršti. Jeigu nuimtume tinklus, po 5 metų mes vėl turėtume gyvas marias, būtų taip, kaip anksčiau, kai ryte išplauki, yra štilius, marios visos verda – pilna žuvies. Dabar jau kokie 5 metai nebematau žuvies. Šiuo metu gaudo verslas tinklais, bet jų laimikiai irgi mažėja“, – teigia žūklės gidas Ignas Luotė.
„Mano pažintis su mariomis prasidėjo prieš kokius 20 metų. Pirmą kartą su tėčiu atvažiavom pažvejoti karosų. Kardinalus žuvies išteklių mažėjimas buvo pernai, prieš tai mažėjo po truputį. Tai manau galima susieti su tuo, kad nebuvo tikros žiemos ir tinklai mirko visą žiemą. Kai dalyvavau varžybose ir darėm treniruotes, buvo sustabdę pasieniečiai patikrinti dokumentų, jie sako, ką jūs čia gaudysit, jei visą žiemą prabuvo tinklai. Tai yra baisu. Ir iš tikrųjų per tas varžybas, gal mum pasisekė, mes vieninteliai pagavom starkius. Tai buvo 2 starkiai vieną dieną ir 2 – kitą iš 50 valčių. Problema yra labai didelė su žuvies pagavimu, dydžiu. Kuršių marios turi didžiausią potencialą Lietuvoje, bet dabar važiuojame žvejoti į Kauno marias“, – sako žvejys sportininkas Audrius Uselis.
Verslinė žūklė yra nuostolinga ne tik gamtai, bet ir valstybei. Kasmet žvejai mėgėjai įneša 6 kartus daugiau su veikla susijusių mokesčių nei žvejai verslininkai. Žuvininkystė Klaipėdos krašte gali gyvuoti turizmo ir mėgėjiškos žūklės sektoriuje.
„Esu išaugęs Klaipėdoj, prie pat marių, žvejys, gidas. 20 metų žvejoju ir atėjo toks pikas, kai žuvies Kuršių mariose nėra. Mes kalbam apie ešerį, starkį. Perspektyvos liūdnos – neateina ta žuvis, nežinom, kodėl. Praeitais, užpraeitais metais žuvies vis mažyn, mažyn. Prieš 5 metus Kuršių mariose atsirado gaudyklės, manau, kad tai pagrindinė žuvies mažėjimo priežastis. Gaudyklės turėtų būti jūroje, o ne mariose“, – sako žūklės gidas Raimondas Vencus.
„Esu žūklės parduotuvės vadovas, taip pat daugkartinis ir Lietuvoje ir užsienyje vykusių varžybų nugalėtojas. Visas mano gyvenimas praėjo žvejojant, taip pat ir Kuršių mariose. Žvejoju čia apie 30 metų. Prieš 6-7 metus žuvies ištekliai mariose siaubingai pradėjo mažėti, aš sieju tai su jūrinėm gaudyklėm, kurios buvo leidžiamos kaip tik tuo metu naudoti. Jos buvo brangios, jų buvo nedaug, dabar jas naudoja labai daug verslininkų. Įsivaizduokite, į mažą, išseklėjusį telkinį įnešti jūrines gaudykles, kurios nėra iškeliamos visiškai, kaip tinklai iškeliami ir vėl įleidžiami. Jos nebijo vėjo, audrų, nuolat dirba savo darbą, yra daug efektyvesnės už tinklus ir jų daugėja. Žuviai praeiti šansų nėra, tiek lašininei žuviai, tiek starkiams. Tai yra tikras žuvies genocidas. Manau mums visiems turi rūpėti, kad tai baigtųsi. Kad atstatytume išteklius mariose, bent kad jie pradėtų grįžti į normalią situaciją, reikėtų riboti verslinę žūklę. Manau, jūrinėms gaudyklėms Kuršių mariose ne vieta“, – sako Gintaras Zaksas.