Bet jei jau tai skaitote, tikėkimės, jog tai reiškia, kad ketinate daryti visa tai, kas būtina norint išgyventi tokių vairuotojų pilname pasaulyje. Štai keletas patarimų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas vairuotojas, nors dauguma jų nežino…
Sureguliuokite veidrodėlius taip, kad juose nematytumėte savo automobilio
Tai vienas tų dalykų, kurie nereikalauja praktiškai jokių pastangų, bet beveik visi daro neteisingai.
Tikimės, kad jau žinote, kad „akloji zona“ yra ta vieta abiejose automobilio pusėse, kurios nematote šoniniuose veidrodėliuose. Tai yra tokia dažna nelaimingų atsitikimų kelyje priežastis, kad moderniausi automobilių modeliai turi įdiegtas įmantrias radarų ar kamerų sistemas, kurios gali aptikti kitus automobilius jūsų „akloje zonoje“ ir perduoti šią informaciją skubiais pyptelėjimais.
Ir ši technologija nėra labai didelis išradimas. Būtina įranga „aklosioms zonoms“ eliminuoti buvo sugalvota dar tada, kad automobilius gamino Henry Fordas. Tiesą sakant, jums pakanka jūsų automobilio šoninių veidrodėlių, kuriuos dauguma vairuotojų neteisingai sureguliuoja.
Pasirodo, kad „akląją zoną“ galima pilnai matyti šoniniuose veidrodėliuose, jeigu jie sureguliuoti taip, kad juose nesimato nei kiek jūsų automobilio. Tiesiog sukite juos nuo savęs iki to taško, kol juose nebeliks jūsų mašinos vaizdo. Ir taip palikite. Tokiu atveju nebus persidengimo tarp to, ką matote juose ir galinio vaizdo veidrodėlyje, ir bet kuris pro jus pravažiuojantis automobilis bus matomas bent viename iš veidrodėlių tol, kol jis pateks į jūsų regėjimo lauką.
Tikra tiesa, kad tai skamba ne kaip „patarimas“, o kaip „akivaizdžiausias visų laikų nurodymas“, bet niekas to, po galais, nedaro. Gamintojai suteikia jums galimybę susiderinti veidrodėlius (to reikia dėl vairuotojų ūgio skirtumų), o dauguma vairuotojų paprasčiausiai nežino kaip tai daryti. Štai kodėl tie patys inžinieriai išleidžia milijonus technologijai, kuria siekiama eliminuoti „akląsias zonas“– jiems tiesiog nepavyko išmokyti vairuotojų susireguliuoti šoninio vaizdo veidrodėlius taip, kad juose nesimatytų mašinos šonų.
Daugiau dėmesio teikite eismui nei kelio ženklams
Jeigu matote, kaip kažkas pralekia pro šalutinio kelio ženklą ir netrukus įvyksta avarija, kyla pagunda dėl jos kaltę suversti kelio ženklą ignoravusį vairuotoją.
O kaip tuomet, jeigu to ženklo čia nebūtų? Jeigu tai būtų viena iš tų sankryžų, kur visi sustoja ir vieni į kitus dairosi? Tikriausiai vis tiek atsirastų keistuolis, kuris išlėktų į sankryžą, tačiau normalūs vairuotojai taptų itin atidūs, nes nėra aiškių instrukcijų, ką daryti. Jie tiesiog intuityviai suvoktų savo kitą žingsnį pagal aplink susiklosčiusią eismo situaciją – reikia sustoti ir apsidairyti.
Kai kurie ekspertai mano, kad kelio ženklų ir signalų perteklius verčia vairuotojus atsipalaiduoti, nes jie aklai seka instrukcijomis, esančiomis ant atsispindinčio metalo, bet nežiūri, kaip nieko nepražudyti kelyje. Ne vienas esame matę, kaip vairuotojas, kuriam dega žalias šviesoforo signalas, išlekia į sankryžą ir stačiai rėžiasi į kitą automobilį, aiškiai buvusį jo kelyje, vien todėl, kad šviesoforas bylojo pirmojo pirmumo teisę. Jūs tik pagalvokite apie žmones, kurie praranda galvą tuomet, kai eismo ar oro sąlygos verčia juos važiuoti lėčiau nei kelio ženkle nurodyta greičio riba. Juk nurodytas maksimalus greitis tiesiogine to žodžio prasme tėra skaičius, kurį prieš tris dešimtmečius išskaičiavo keli techniniai inžinieriai.
Olandijos miestas Drachtenas nusprendė išbandyti šią teoriją: dvi dešimtys keturių krypčių sankryžų buvo pakeistos žiedinėmis sankryžomis be jokių kelio ženklų, ir rezultatai nustebino. Vienoje sankryžoje, kurioje paprastai per metus žūdavo nuo dviejų iki keturių žmonių, kitus šešerius metus nebuvo net sužalojimų, kitoje sankryžoje nelaimingų atsitikimų skaičius nuo 36 per ankstesnius ketverius metus sumažėjo iki dviejų per paskesnius dvejus metus. Ir visa tai tik dėl to, kad į vairuotojų rankas buvo atiduota šiek tiek daugiau atsakomybės, jie, nesant jokių ženklų, nurodymų ir signalų, buvo priversti stebėti vieni kitus. Tiesa, tai galima susieti ir su tuo faktu, kad Nyderlanduose niekas ant savo miegamojo sienos nekabina „Greiti ir įsiutę: Tokijo lenktynės“ („The Fast and the Furious: Tokyo Drift“) plakatų.
Po Drachteno sėkmės panašias koncepcijas įgyvendino keletas kitų miestų, tarp jų ir Londonas.
Tai tikrai nereiškia, kad turėtumėte ignoruoti kelio ženklus ar šviesoforo signalus, bet jūs turite nuspręsti, ar galima pasikliauti tik jais. Vien dėl to, kad jums dega žalias šviesoforo signalas, nebūsite mažiau miręs, kai pakliūsite po degant „raudonai“ į sankryžą išvažiavusio sunkvežimio ratais. Arba galite laikytis tokios taisyklės: būtina paklusti ženklams, tačiau manykite, kad niekas kitas taip nedaro.
Klausydami techno muzikos vairuojate prasčiau
Kiekvienoje mašinoje yra stereo sistema ir garsiakalbiai, tačiau automobilio vairavimo instrukcijose nedaug rasite apie tai, ką galima ir ko negalima su jais daryti. Tad gali susidaryti įspūdis, kad visiškai saugu vairuojant atsukti maksimalų garsą, jei tik sugebate susikoncentruoti į kelią ir nekalti kumščiais ritmo į vairą ar nežiūrėti į save dainuojantį galinio vaizdo veidrodėlyje. Vis dėlto, moksliniai tyrimai rodo, kad didelis garsas kenkia mūsų gebėjimui vairuoti.
Izraelyje buvo atliktas tyrimas, kurio metu žmonės buvo vairavimo simuliatoriuje, klausė skirtingo tempo muzikos ir tuo pat metu buvo stebima jų širdies veikla. Muzikos neklausiusi kontrolinė grupė vairavimo metu patyrė didelį širdies susitraukimų svyravimą – tai reiškia, kad jų širdis plakė greičiau susiklosčius ypatingai situacijai, pavyzdžiui, kelyje pasirodžius briedžiui. Tačiau tų, kurie klausė bet kokio pobūdžio muzikos, širdies plakimas liko daugmaž tolygus.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad muzikos klausantys vairuotojai buvo ramesni, dėl to atidesni palyginti su kontroline grupe. Deja, viskas buvo priešingai – jie prasčiau susikaupė nei kontrolinės grupės tyrimo dalyviai.
Šis tyrimas taip pat įrodė, kad greitesnės muzikos (120-140 taktų per minutę – tai didžiosios dalies šokių ir techno muzikos tempas) klausantys vairuotojai dvigubai dažniau pražiopsojo raudoną šviesoforo signalą ir padarė dvigubai daugiau avarijų palyginti su tais, kurie klausė lėtesnės muzikos ar buvo panirę savo mintyse.
Visada būkite įjungę priekinius žibintus
Naujausio tyrimo duomenimis, galima sumažinti tikimybę patekti į avariją net 32 procentais paprasčiausiai visą laiką važinėjant su įjungtais priekiniais žibintais. Tai savaime suprantamas dalykas – akivaizdu, kad nepriklausomai nuo paros meto šviečiantis daiktas yra labiau matomas. Ir kol tarp vairuotojų yra tokių, kurie vairuoja būdami pavargę ir negalėdami susikaupti, didesnis matomumas reiškia mažesnę tikimybę, kad ant jūsų kaukolės liks kito automobilio variklio gaubto ornamentas.
Deja, ne visose šalyse privaloma važinėti nuolat uždegtais priekiniais žibintais. O štai tokiose šalyse kaip Kanada, Švedija ir Suomija visi nauji automobiliai privalo turėti automatiškai užsidegančius žibintus, kurie dega visą laiką. Tas pats galioja ir kai kuriems naujiems automobilių modeliams JAV. Vis dėlto, dauguma vairuotojų vis dar turi senuosius ranka įjungiamus priekinius žibintus, tad jeigu esate vienas iš tokių, privalote kiekvieną kartą juos įjungti ir paskui vėl išjungti.
Jūsų rankinis stabdis nustos veikęs, jeigu jo nenaudosite reguliariai
Iš visų vairavimo aspektų, automobilio stabdymas atrodo pats nesudėtingiausias. Iš esmės, ištraukiate raktą ir išlipate iš automobilio (tikėkimės, kad pastatę automobilį stovėjimo aikštelėje, o ne vidury mokyklos). Na, ir jeigu pastatėte mašiną nuokalnėje, dar vertėtų užtraukti rankinį stabdį. Jei to nepadarysite, galite po kelių akimirkų mašinos nerasti ten, kur ką tik palikote.
Tik kalbant apie rankinį stabdį, dauguma vairuotojų nežino vieno dalyko – jį reiktų reguliariai užtraukti, priešingu atveju jis neveiks taip, kaip turėtų. Nes jis gali pradėti rūdyti, ypač po ilgo nenaudojimo. Beje, šis stabdis dar vadinamas avariniu, vadinasi, gali būti naudojamas tokiose situacijose, kai nustoja veikti automobilio stabdžiai.
Taigi, jeigu savo automobilį įsigijote tada, kai „Hario Poterio“ aktoriai dar buvo vaikai, ir nuo to laiko nebuvote jo užtraukę, nenustebkite, kad susiklosčius avarinei situacijai ir prireikus stabdyti rankiniu stabdžiu, jis gali jus paversti.
Nestabdykite sprogus padangai
Beveik į visas paniką keliančias situacijas kelyje mes reaguojame staigiai spausdami stabdžio pedalą, ir daugeliu atvejų tai yra absoliučiai teisingas sprendimas.
Dabar įsivaizduokime situaciją, kad jūs lekiate greitkeliui 110 kilometrų per valandą greičiu ir staiga girdite, kad sprogo jūsų padanga, tarsi būtumėte užvažiavę ant nedidelės minos. Jaučiate, kad mašina tampa visiškai nekontroliuojama. Jeigu pasikliausite instinktais, greičiausiai staigiai spausite stabdžio pedalą. Šiuo atveju instinktai jus tragiškai paves.
Jeigu sprogus padangai spausite stabdį, beveik neišvengiamai automobilis ims slysti ar net apvirs, galite atsitrenkti į kitą taip pat dideliu greičiu lekiantį automobilį ar atsidurti skiriamojoje juostoje (arba abu iškart). Tai ypač tikėtina, jeigu sprogo galinė padanga, kas nutinka gerokai dažniau (priekinės padangos greičiau nusidėvi, tačiau vairuotojai tai labiau pastebi ir jas pakeičia, o štai galinių nekeičia kelis metus).
Tad ką reikia daryti sprogus padangai? Būtent tai, kas atrodo mažiausiai protinga – spausti akceleratoriaus pedalą. Aišku, užgulti jo visa jėga nereikėtų, tiesiog pora sekundžių spustelėkite, kol atgausite automobilio kontrolę, ir stenkitės, kad jis važiuotų kaip įmanoma tiesiau.
Visiškai tuščia ar net apytuštė padanga veikia kaip inkaras, todėl paspaudus stabdį, tas inkaras suveikia dar stipriau. Tas pats galioja ir tuo atveju, jeigu visa jėga spausite akceleratoriaus pedalą. Todėl ir reikia šiek tiek jį spūstelėti, kad išlaikytumėte kontrolę, ir tada pamažu atitraukti pėdą nuo pedalo, sukant vairą į tą pusę, kurioje sprogo padanga (jeigu suksite į priešingą pusę, suveiks inkaras).