Liucija sugadino mano planus. Kokius? Pačius tyriausias, žmoniškiausius ir žemiškiausius. Šeštadienį 20.30 val. ketinau išjungti namie šviesas ir eiti po Senamiestį pasivaikščioti. Čia tuo atveju, jei bus padorus oras. Jei drėbs šlapdriba, galvojau, liksiu namie: ta proga atitirpinsiu šaldytuvą, pridegiosiu visas pakampes žvakių, pasvajosiu ir gal net kokį eilėraštį sukursiu. O gal gitara pagrosiu.
Bet dabar gros Padla. Mano nervais. Liucija paskambino ir pasakė, kad ji jau kelias dienas nesusitvarko su kate ir nenori jos vienos palikti, nes turės grandiozinį renginį Žemės dienai. Liuska (jai nepatinka, kai taip vadinu) pamanė, kad jeigu dirbu gyvūnų prieglaudoje, tai tikrai sugebėsiu tinkamai ja, t.y. Padla, pasirūpinti. Aš mykiau, spyriojausi, bet ji visaip tikino, kad jos katė yra beveik antras žmogus po popiežiaus - tokio kilnumo ir dvasingumo.
Bet kai Liuska įnešė krepšį į mano namus, supratau, kad ramaus vakaro man tikrai nebus, o šauktis popiežiaus tikrai reikės. Dėžėje tupėjo šėtonas katės kailyje. Įtari. Šnypščianti. Visai nemeili. Padlų padla. Kai iššliaužė iš krepšio, vos spėjau pirštais perbėgti jos kailio paviršiumi - reakcija kaip aligatoriaus, galėjau netekti visos plaštakos. Ir su šituo padaru turėsiu išgyventi visą parą?!
Kai išėjo Liuska, aš ir Padlą nusprendžiau pajungti Žemės valandos akcijai. Jeigu jau man lemta likti namie ir taip palaikyti pasaulinę akciją, tai tegu ir Padla prisideda prie švento reikalo. Nusprendžiau uždaryti ją į vonią. Vienai valandai. Vis tiek katės tamsoje kuo puikiausiai orientuojasi, susikurps kokį smagų gultą. Tai bus rytoj, kai užgesinsiu šviesas. O šiandien... Iki akcijos liko para. Para su Padla. Va-jė-zau...
Kodėl aš galvoju, kad rytoj, kai Žemė ilsėsis nuo manęs, aš norėsiu ilsėtis nuo Padlos?..