Anos Kareninos prototipu tapusi A. Puškino dukra išgyveno skaudžią asmeninę dramą ir mirė iš bado

1919 metų kovo 7 dieną drėgnoje ir šaltoje porevoliucinėje sostinėje mirė Marija Puškina, vyresnioji ir mylimiausia didžiojo rusų poeto Aleksandro Puškino dukra.

Aleksandro Puškino dukra Marija, sulaukusi 86 metų, mirė iš bado, taip ir nespėjusi gauti savo personalinės pensijos. Iki savo dienų pabaigos viena likusi Marija bet kokiu oru ateidavo prie Puškino paminklo Tverės bulvare – į pasimatymą su tėvu, kurio beveik neprisiminė, tačiau kuris jai tapo legenda.

Išdidi laikysena

Ją pavadino Marija jos prosenelės Marijos Gannibal garbei. Mergaitė gimė 1832 metų gegužės 19 dieną Peterburge, Furštato gatvėje.

Aleksandras Puškinas savo pirmagimę tiesiog dievino. Praėjus dviem savaitėms po mergaitės gimimo Aleksandras juokais kunigaikštienei Verai Vsiazemskajai rašė: „Įsivaizduokite, mano žmonai teko nemalonumas pagimdyti mažą litografiją su mano atvaizdu. Aš esu neviltyje, nepaisant visos savo išmonės“.

Ankstyvaisiais vaikystės metais mergaitė gyveno kaime – Marija buvo išvežta į Poloynianyj Zavodu vadinamą kaimą iškart po tėvo mirties, tada jai buvo vos penkeri metai.

Savo tėvą Marija Puškina prisiminė miglotai ir visą gyvenimą jos genialusis gimdytojas jai buvo daugiau legenda, nei gyvas jos kūno ir kraujo įsikūnijimas.

Didelį vaidmenį Marijos Aleksandrovnos auklėjime atliko jos motina Natalija Nikolajevna. Mergaitei buvo suteiktas puikus išsilavinimas namuose, devynerių metų ji puikiai kalbėjo, rašė ir skaitė vokiškai ir prancūziškai, grojo fortepijonu, siuvinėjo, puikiai jodinėjo. Nenuostabu, kad visą gyvenimą aplinkiniai atkreipdavo dėmesį į jos didingą ir žavią laikyseną.

Vėliau Marija mokėsi privilegijuotame Jekaterinos institute, su ja ir jos broliais rimtai užsiiminėjo tėvo draugų rekomenduoti pedagogai.

Kareninos prototipas

Retuose apie Mariją likusiuose prisiminimuose amžininkai pažymi jos aristokratiškumą, elegantiškas manieras, tačiau tuo pat metu gebėjimą paprastai bendrauti, draugiškumą ir retą sąmojingumą. Taip pat yra liudijimų apie jos labai šiltus santykius su motina Natalija ir patėviu Piotru Lanskiu.

Marijos išvaizda taip pat buvo neįprasta. „Neeilinis motinos grožis susimaišė su tėvo egzotiškumu, nors jos veido bruožai, galbūt, buvo šiek tiek per stambūs moteriai“, – rašė jos amžininkas.

Būtent šie netaisyklingi veido bruožai buvo būdingi Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ pagrindinės herojės paveikslui. Marija su rašytoju susipažino Tuloje, per vieną iš generolo Tulubjevo priėmimų. Buvo pasakojama, kad Aleksandro Puškino dukra iškart atkreipė grafo dėmesį. O kai išgirdo atsakymą į savo klausimą, kas ši moteris, Levas sušuko: „Taip, dabar aš suprantu, iš kur pas ją šios aristokratiškos garbanėlės ant pakaušio!“

„Ji tapo Anos Kareninos prototipu, ne charakteriu, ne gyvenimu, o išvaizda. Jis pats tai pripažindavo“, – rašė Tolstojaus svainė Kuzminskaja.

Prisiminkime Anos aprašymą romane: „Ant jos galvos, juoduose plaukuose, savuose be priemaišų, buvo mažas trispalvių našlaičių vainikėlis ir toks pats ant juodo diržo kaspino tarp baltų nėrinių. Jos šukuosena buvo nepastebima. Pastebimos joje buvo tik ją puošiantys savavališki trumpi garbanotų plaukų žiedeliai, visada prasimušantys ant pakaušio ir smilkinių. Ant tvirto tarsi nulieto kaklo buvo perlų vėrinys“.

Vyras nusišovė

1852 metų gruodį, baigusi institutą, Marija buvo su džiaugsmu priimta į freilinas ir tarnavo imperatoriaus Aleksandro II žmonai Marijai Aleksandrovnai.

Nepaisant didelio kavalierių susidomėjimo, Marija ištekėjo vėlai, dvidešimt aštuonerių metų. Jos sutuoktiniu tapo generolas majoras Leonidas Gartungas, vadovaujantis imperatoriškosioms arklidėms Tuloje ir Maskvoje.

Jų santuoka tragiškai baigėsi po septyniolikos metų. 1877 metais generolas nepelnytai buvo apkaltintas pavogęs vekselius ir kitus vertybinius popierius, priklausančius kažkokiam Zanftlebenui – procentininkui, kurio testamento vykdytojo įsipareigojimus prisiėmė Gartungas.

Leonidas tapo niekšiškų intrigų auka. Beviltiškai mėgindamas išvengti gėdos, generolas nusišovė tiesiog teismo salėje. Prie savęs Gartungas turėjo raštelį, kuriame pranešė: „Prisiekiu visagaliu dievu, kad nieko nevogiau ir savo priešams atleidžiu“.

Vyro žūtis Marijai tapo baisiu smūgiu. Viename iš giminaičiams skirtų laiškų moteris rašė: „Aš nuo pat proceso pradžios buvau įsitikinusi, kad mano vyras nekaltas dėl tų baisybių, kuriomis jis buvo kaltinamas. Pragyvenau su juo septyniolika metų ir žinojau visus jo trūkumus; jų jis turėjo daug, tačiau visada buvo nepriekaištingai sąžiningas ir geros širdies. Mirdamas jis atleido savo priešams, tačiau aš aš jiems neatleidžiu“.

Mirė iš bado

Iki savo gyvenimo pabaigos Marija liko ištikima savo velioniui vyrui. Vaikų Marija ir Leonidas nesusilaukė. Moteris liko visiškai viena, neturėdama net menkiausių lėšų pragyvenimui, tačiau optimizmo neprarado. Gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą, tapo pirmosios Visuomeninės Puškino bibliotekos garbės globėja ir pirmininke, lankėsi literatūriniuose vakaruose.

Poeto proanūkė Natalija Šepeliova prisiminė: „Teta Maša visada išsiskyrė nesikeičiančia meile gyvenimui, o jos manieros buvo tikros visuomenės damos, ilgus metus gyvenusios aukščiausiame sluoksnyje. Kai ji pasirodydavo svetainėje, tai iki pat vėlumos joje nenutildavo juokas ir pokštai“.

1918 metais Švietimo liaudies komisaras Anatolijus Lunačarskis išnagrinėjo Marijos gyvenimo sąlygas ir nusprendė skirti jai personalinę pensiją. Buvo atkreiptas dėmesys į „Puškino nuopelnus rusų literatūrai“. Deja, tačiau Marija Puškina taip ir nespėjo tos pensijos gauti. Ji nuo bado mirė 1919 metų kovo 7 dieną Maskvoje.