Pareiškė apie savo seksualinį pajėgumą visiems nepažįstamiesiems, pareigą atliko, ir dabar kalba apie orą. Sekso liūtai, kurie riaumoja per garsiai, nes nori kažką įrodyti.
Pabudusi naktį jaukiuose svečių namuose kurortiniame miestelyje, kuriame kelioms dienoms apsistojome su vyru, kurį laiką galvojau, kad kažkas iš gyventojų iškrėtė pokštą – visu garsu paleido pornografinį filmą. Netrukus supratau, kad tai vis dėlto – visu garsu vykstanti reali sekso scena. Moteris dejuoja mėgdžiodama profesionalias aktores, kartais garsiai šūkteli vyras, ir dar kažkas trinkteli, tarsi virstų kėdės ir spintos.
Triukšmas trunka penkias minutes, tada aprimsta, o dar po kurio laiko, kai imu vėl snausti, prasideda iš naujo. Tęsiasi gal valandą, paskui – kelių valandų pertrauka, ir vėl viskas iš naujo. Ketvirtą ryto, kai jau apsidžiaugiu, kad viskas baigta, išgirstu bildesį į radiatorius ir kriokimą. Gal tūkstantąjį kartą pavydžiu vyrui jo kieto lokio miego.
Rytą sutinku neišsimiegojusi, galvodama apie tai, kodėl kai kuriems žmonėms būtinai reikalingi jų sekso liudininkai. Juk name plonomis sienomis užtektų tik šiek tiek „prisukti garsą“, ir niekas nekreiptų dėmesio. Nors dėmesio siekimas turbūt labiausiai ir „veža“ tuos garsiai riaumojančius.
Pora, kuri naktį pavertė ypač aistringų triukšmų simfonija, dienos šviesoje besiplikanti kavą bendroje virtuvėje, yra visiškai neišsiskiriantys pusamžiai sutuoktiniai. Vyras nedidelio ūgio, užgyvenęs keletą gilių raukšlių veide, pliktelėjęs, įlindęs į praėjusio amžiaus mados treningus, kas antrame sakinyje pabrėžiantis: „Kai aš dirbau Norvegijoje...“ Moteris atrodo aukštesnė, pilnesnė, nekreipianti dėmesio į juosvas dažytų plaukų šaknis, jos masyviais žiedais apmaustytos rankos nebijo darbo, aprangoje – ryškių spalvų eklektika, kalbos sukasi apie blynus, sanatorijas ir paliktus namie vaikus. Ir vis dėlto toji paprasta pora antrą naktį iš eilės virsta sekso liūtais, ir kai jau pasiryžtu paprašyti trupučio tylos, išvažiuoja. Palikę sunkiai pamirštamą prisiminimą apie save.
Jie man primena du jaunuolius, viename sostinės parkų temstant prisėdusius ant suolelio priešais ir mudviem su vyrų valgant ledus ėmusius rodyti tikrą erotinį šou. Besiglėbesčiuojančią, besibučiuojančią, nusirenginėti pradėjusią porelę atvėsino tik mūsų juokas. Nesulaukę žiūrovų pritarimo, abu spruko šalin. Arba du įkaitusius studentus Saulėtekyje, viduržiemio popietę netoli bendrabučių, irgi ant suolelio, nusprendusius eiti tiesiai prie reikalo – vėjas rideno sniegu merginos pėdkelnes, o pro šalį einantys jaunuoliai sukdavo akis į šoną.
Jeigu gyvenote studentų bendrabutyje, tai veikiausiai tikrai turėjote tokį kambario draugą ar draugę, kuris nesivargina susitarti, jog tam tikru metu galėtumėte kambaryje jį palikti vieną su mylima antra puse. Užuot išsprendęs trokštamo intymumo klausimą subtiliau, jis ar ji parsiveda savo seksualinio susidomėjimo objektą nakvynės ir laukia akimirkos, kai kiti kambario gyventojai užmigs. O tuomet stengiasi „tyliai“ pasimylėti. Kadangi bendrabučio kambariai nedideli ir jų gyventojai retai miega kietai kaip lokiai, jiems tenka atsidurti nepatogioje padėtyje ir svarstyti: paprašyti intymiais reikalais užsiimti privačiai, leisti suprasti, kad viską girdėjo, ar apsimesti, kad negirdėjo nieko.
Gal studentams, neturintiems savo būsto, ir atleistina, bet subrendę žmonės, savo garsiomis aimanomis siekiantys susirasti liudininkų seksui, atrodo kvailokai. Matyt, taip bando nuslėpti tam tikrus kompleksus ir parodyti, kad jie gyvybingi, pilni erotinės energijos ir kuo puikiausiai atitinkantys seksualaus žmogaus standartą.
Tas standartas, susikurtas persižiūrėjus filmų, persivarčius blizgių žurnalų ir persisotinus laidomis, kuriose herojai kedena savo miegamojo patalus, verčia ne iš tiesų mėgautis seksualiniu gyvenimu, bet bandyti jį kurti tokį, kad galėtum nustebinti kitus. Taip kukli sekretorė sužeisto stirniuko akimis, krūpčiojanti nuo keiksmažodžių ir ne per perėjas einančių pėsčiųjų įžūlumo, didžiuodamasi ima pasakoti, kad mylėjosi vakare ant suolelio Katedros aikštėje – taip, taip, ši istorija tikra. Ją pasakodama ir stebėdama mano ir kitų kolegų ištįsusius veidus, ta mergina pareiškė: „Norėjau, kad nebūtų nuobodu“. Tiesa, tuo metu dar nebuvo tiek daug filmuojančių telefonų.
Nenuobodus buvo ir pernykštis vasaros žygis su draugėmis – keliavome palei Kauno marias, kurių pakrantėse knibždėjo šašlykus kepančių poilsiautojų, ir vos ne kaktomuša susidūrėme su keturiasdešimtmečių porele, meilę plėšiančia tiesiog ant tako. Išvydę krūvą merginų, pasidabinusių gėlių vainikais, abu spruko į skirtingas puses, bet atrodė veikiau patenkinti savimi nei susigėdę.
„Kiekvieną grybų sezoną užtinku miške automobilyje besimylinčią porelę, kuri, atrodo, specialiai nori, kad juos pamatytų. Aš, aišku, stengiuosi juos apeiti ir tą malonumą sugadinti“, – prunkštelėjo mano žygio istoriją išgirdęs vyras, prisiekęs grybautojas.
Kai kurie žmonės užklupusios aistros momentais tiesiog nori būti užtikti ar išgirsti. Jiems reikia, kad kiti suprastų – jų seksualinis gyvenimas toks šaunus ir įdomus, galimybės tokios didelės, drąsa tokia beribė, jog seksualaus žmogaus standartas pasiektas, ir taškas. Ir jie nuliūsta, jeigu aplinkiniai delikačiai apsimeta nematę ir negirdėję jų aistros blyksnių. Dažniausiai jie neprašyti ne tik demonstruoja savo seksualinį pajėgumą, bet ir žodžiu iškloja visas intymaus gyvenimo smulkmenas. Man vis pasitaiko bendradarbių, net mažai pažįstamiems kolegoms papasakojančių, kaip jiems sekėsi intymiai bendrauti su mergina ar vaikinu, atskleidžiančių vyrų, žmonų ar meilužių pliusus ir minusus, o paskui kaip niekur nieko supažindinančių su jais. Įsivaizduokite įmonės vakarėlį su antrosiomis pusėmis, kolegė sako: „Štai Andrius, mano vyras“, o tau galvoje sukasi jo žmonos su smulkmenomis papasakota istorija apie tai, kaip abu girtutėliai mylėjosi laiptinėje ir buvo užtikti kaimynų vaikų.
Tikri sekso liūtai riaumoja tyliau – jiems nereikia liudininkų ir klausytojų. Jie nutaiso išmanančias paslaptingas šypsenėles, kai kiti giriasi savo nuotykiais. Įsiminkite tai, kai kitąkart atostogausite kokiame pastate plonomis sienomis.