Aha, aš vis dar tos nuotaikos, kai prekybos centre pamačiusi klykiantį vaiką ir aplink tūpčiojančius ir nežinančius, ką dabar daryti, tėvus, suprantu, kad ne ne ne, jau vaikų tai tikrai DAR nenoriu.
Žodžiu, gal porą savaičių, o gal savaitę turėjome svečią. Glaudėm ant sofos, raktus vienus iš dviejų davėm nuo namų, žodžiu, gyvenk. Iš pradžių aš dar siūliau arbatos ar kavos, užkąst ko nors, o vėliau nusibodo ir gyvenau, kaip įprasta. O svečias irgi, iš pradžių maitinęsis kebabais ir kitokiom nesąmonėm, nusprendė darytis valgyti pats.
Kadangi buvau viešėjusi jo namuose ir mačiau, kad ten virtuvė tikrai tvarkinga, nemačiau tame nieko blogo. Kol nesupratau po pirmojo svečio maisto gamybos seanso, kad namuose viską už jį daro mama. Kodėl taip nusprendžiau? Kepė mėsą, pasiėmė keptuvę žemais kraštais skirtą kepti lietiniams, ištaškė visą aliejų po visą virtuvę, o kai gavo dangtį prisidengt savo besitaškančiam kepsniui, užsikalbėjęs riebiu skysčiu nulaistė ir visas virtuvės grindis.
Gaminosi ten dar kažką, bet jau nesigilinau, nes krūpčiojau nuo tyškančio ir šnypščiančio aliejaus garsų. Aišku, svečias pavalgęs nusprendė išplauti visus indus, bet pamiršo esminę detalę - prieš dėdamas išplautus indus ant visų įmanomų stalviršių virtuvėje nuvalyti paviršius nuo riebalų. Rezultatas - kiaurai permirkusi virtuvė, vanduo ant grindų, riebūs ir šlapi indai bei visi stalviršiai. Mandagiai nieko nesakiau ir perploviau viską, o kai svečias pastebėjo, kad jau esą viską buvo išplovęs, burbtelėjau, kad aš tvarkausi, nes tik aš žinau mėgiamą tvarką virtuvėje.
Likusias dienas paprašiau brangiausiojo prižiūrėti svečio maisto gamybos procesą, nes jis vis tiek yra jo draugas. Manau, ilgam atsipyko visas tas prižiūrėjimas ir saugojimas, kad virtuvė neliktų kaip po karo. Ir šiaip jau, virtuvė nebuvo vienintelė vieta, kurią pamačiusi svečią norėjau nužudyt. Pavyzdžiui, šlapi rankšluosčiai po dušo taip ir likdavo gulėti susukti ir numesti ant žemės (mūsų namai gal į viešbutį panašūs?).
Prie įėjimo numestos darbinės kelnės gulėjo savaitę, batus jis išmėtydavo po visą koridorių, nors batams skirtas specialus kilimas. O kartą radau jo marškinėlius pakabintus tiesiog ant televizoriaus, nes, matai, nebuvo kur. Nei vienų durų neuždarydavo, o kažkada grįžusi namo radau tik pusiau užrakintas namų duris ir šviesas, paliktas visur, kur įmanoma, kaip ir atlapotas visas duris.
Kur lenkiu? Ogi prie mamų.
Aš puikiai žinau (nors nesu mama), kad mamos demonstruodamos rūpestį kartais perlenkia lazdą ir daro tai, ko geriau nedaryti. Tačiau yra tokių mamų, kurios net ir sulaukusios tokio vaikų amžiaus, kai šie gali pasirūpinti patys savimi ir padėti buityje, jiems neleidžia to daryti, sakydamos, kad šie viską išterlios, ilgiau užtruks, nemokės ir t.t. Mano pačios mama yra iš tokių - perdėm „savarankiškų" mamų. Ir mano brangiausiojo mama tokia.
Pastebėjau, kad mergaitėms dažniausiai tokie „nedaryk - nemoki" negalioja, jos dažniau nuo mažens pratinamos prie buities darbų. Berniukai gi ruošiami gyvenimui ir raginami užsiimti vyriškais darbais, tačiau nepagalvojama, kad šiuolaikinėje visuomenėje retai kada nutinka taip, kad iš tėvų namų neišėjęs vyrukas namo parsiveda marčią, kuri dirba visus namų ruošos darbus ir jam net nereikia piršto prie to pridėti.
Dabar vyrukai neretai kurį laiką pagyvena bendrabučiuose, su draugais, vieni, o tada, kai suranda antrąją pusę, yra plius minus kažko išmokę. Kai kurie. Kiti gi visus tuos darbus patiki antrajai pusei ir patys imasi tik vyriškų darbų - įkalti vinį, pataisyti mašiną, išnešti šiukšles ir prisukti varžtą.
Mano brangiausias turi gabias rankas ir vyriškiems darbams, ir pamažu (per penkerius metus) - su ilgais pykčiais, ginčais ir t.t. - pramoko buities darbų. Šiaip net reikia paminėti, kad jis tvarkingesnis nei aš. Tačiau visko mokomės kartu. O štai žvelgdama į svečią suvokiau, kad mamos turi ruošti sūnus būsimam gyvenimui atskirai nuo tėvų (net ir kartu - koks skirtumas) ir mokyti gamintis valgyti, tvarkyti namus, deramai elgtis virtuvėje ir t.t.
Priešingu atveju, pasakysiu grubiai, neretai jos ir pačios sau kilpą ant kaklo mauna - visada gali nutikti taip, kad sūnus iš namų niekur neišeis ir bus perspektyvus senbernis ilgus metus, todėl mamai, iki kol paeis, teks juo rūpintis. Kitas dalykas - šitaip mamos padės savo vaikams išvengti gausybės konfliktų su antrosiomis pusėmis dėl namų ruošos.
Idealus variantas, kurį įsivaizduoju aš - nuo pat mažų dienų leisti vaikams maišytis virtuvėje (kaip tą daro Beata Nicholson), be to, mažiukais būdami jie rodo didelį norą pagelbėti, reikia to nepraleisti pro akis ir leisti jiems darbuotis paskiriant, kad ir menkus darbelius, bet darbelius.
Tai va, čia toks įrašas būsimiems tėvams/kleckučių augintojams/priminimas sau, kaip negalima elgtis su vaikais, jeigu nori auginti juos gerais žmonėmis.