Industrinis vyriškų ir moteriškų darbų pasidalijimas mūsų, dabartinių trisdešimtmečių, kartai jau darosi nebesuprantamas. Dėl to vis dar kyla konfliktų su vyresniais giminaičiais. Keisčiausia, kad dėl to skiriasi ir jaunos poros, prisiklausiusios naujųjų santykių guru, aiškinančių, kad moteris ir vyras turi „žinoti savo vietą“.
Kai kartą siuvau sagą į megztuką, vyras tą vaizdą nusifotografavo atminčiai. O paskui aš padariau tą patį, kai sagą siuvo jis. Abu laikome tuos namų kampus, kuriuos reikia prilaikyti, nes nėra nei laiko, nei noro žaisti stereotipais.
Aš beveik moku įkalti vinį, vyras gali sumeistrauti pyragą, pinigų uždirbame kartais daugiau aš, kartais – jis.
Kai susipažinome, netrukus sužinojau, kad nemoka vienintelio buitinio darbo – lyginti. Laksčiau po butą pusiau plauta galva, viena padažyta akimi, šokau aplink lyginimo lentą mėgindama suteikti palaidinei vartojamą išvaizdą, o jis netikėtai ištiesė man kelnes suniokotu kantu ir paklausė:
- Gal galėtum išlyginti?
Jeigu esate mačiusios savo vyrus, kukliai stovinčius su kelnėmis rankose ir nežinančius, ką su jomis daryti būtent tada, kai vėluojate į pusmetį lauktą spektaklį, situacijos grėsmę suprantate.
- Prašai tik DABAR?! Gal juokauji? – beveik sprogau, nes maniau, kad iš manęs tyčiojasi.
- Atsiprašau, bet aš nemoku...
Tikrų tikriausiai tyčiojasi!
- Nemoki lyginti? Rimtai? Taigi paimi lygintuvą į vieną ranką... Kelnes pakloji, ir lygini, po galais!
Ir jis lygino. Gal trečią kartą gyvenime. Rezultatą pridengė vakaro tamsa, į spektaklį nepavėlavome, bet rimtai apsišūkauti automobilyje irgi nebuvo kada – spaudėme kaip reikiant. Pakeliui išsiaiškinome, kad vyro buitiniame auklėjime išties liko vienintelė spraga – lyginimas. Ir dar tai, kad nė velnio nebūsiu panaši į tetą, apskalbiančią, papuošiančią du suaugusius sūnus ir vyrą, o paskui iš nuovargio krentančią į pirmą pasitaikiusią suknelę ir į giminės balių atvažiuojančią kreivai padažytomis lūpomis.
Galiu tik konstatuoti, kad po ilgametės praktikos vyras lygina net puikiau už mane. O aš, tiesa, irgi išmokau įsijungti DVD ir dar ten visokių gudrybių.
Ir kai jau abu pradėjome gyventi kaip postmoderni šeima, staiga išgirdome, kad moteriai reikia grįžti prie namų ir vyro puoselėjimo, o vyrui – tapti žinių ir pinigų uždirbimo ledlaužiu. Ir net pamatėme, kad kai kurios bendraamžių poros, prisižiūrėjusios nemokamų ir mokamų „webinarų“, jau gyvena pagal tą senovinį modelį.
– Klausau, zuika. Ne, ne, dar blaiva, ką tu. Galiu dar valandą pabūti? – išgirdau, kaip bendradarbės mergvakaryje su savo vaikinu derasi jos draugė. – Pasišildyk, pasišildyk, ten vištytės šaldytuve yra...
Kas keletą valandų – skambutis duoti ataskaitos ir paprašyti, kad leistų dar pabūti. Ši mergina, daranti tobulą sportininkės karjerą, vakarais laukia savo vyro su karšta vakariene, pasakoja, kad apsisprendė nestudijuoti ir nevogti iš jo dėmesio valandų, o už visą vargą jis atsilygino sužadėtuvių žiedu.
Atrodo, mūsų kartos vyrai skyla į du frontus – vieni ieško sau lygios partnerės ir nesuka sau galvos, kas virs sriubas, kiti šioje labai pasikeitusioje visuomenėje nori rasti namų šeimininkę „po padu“.
– Rytoj kviečiu tave į restoraną. Bet paskui tu mane pakviesk, vaikinas neturi visada to daryti, – kartą pareiškė vienas mano gerbėjas, per porą pasimatymų restoranuose išsinėręs iš kailio, kad patikėčiau jį turint bent porą verslų, bent du aukštojo mokslo diplomus ir mokant bent puslapį iš Tarptautinių žodžių žodyno.
Jis patenkintas pastebėjo, kad esu pasidariusi manikiūrą, truputį įsižeidė, kai sukritikavau jo pernelyg atkakliai reiškiamas politines pažiūras ir dar pasigyrė, kokius skanius tortus kepdavo jo buvusioji.
Pats kaltas – mandagiai atsisakydama ateiti į dar vieną pasimatymą, telefonu pasigyriau verdanti vengrišką guliašo sriubą keliems į svečius užeisiantiems bendrakursiams, bet jam būsią nesmagu – vien nepažįstami žmonės, žiūrintys neįmanomai ilgą „2001-ųjų kosminę odisėją“.
Pikčiausia, kad į tokius menkaverčių knygelių plonais viršeliais autorių, keistų seminarų, socialinių tinklų guru, nusivylusių santykiais „ekspertų“ ir net sektų atstovų peršamus moterų ir vyrų vaidmenų voratinklius įsipainioja šaunūs žmonės ir tampa savo pačių išnaromis.
Juk viena yra tada, kai pora jaučiasi laiminga, nesvarbu, ar tai namų šeimininkė ir verslininkas, ar atvirkščiai, ar statybininkas ir interjero dizainerė, ar atvirkščiai. Ir visai kas kita, kai tavo antroji pusė lipdo tave kaip molį pagal kažkieno standartus.
Mačiau užtektinai jaunų merginų, po įtempto ir atsakingo darbo skubančių namo ruošti savo brangiesiems vakarienės, pasidailinti manikiūro, kepančių pyragus, auginančių gėles ir kartais silpnumo akimirką net savo mažai pažįstamoms bendradarbėms pasipasakojančių, kad bando gyventi tobulų moterų gyvenimus. Nes to iš jų reikalauja. Ir dar mačiau vaikinų, besivaikančių „prestižinio“ diplomo ir darbo, skaitančių motyvacines knygeles, taip pat bandančių gyventi tobulų vyrų gyvenimus.
Tačiau vienas iš liūdniausių pavyzdžių pats užėjo pas mus į svečius. Tai buvo mūsų bendraamžių pora, kurią pažinojome iš senų laikų ir jau kurį laiką nebuvome matę. Pirmas susitikimas po ilgokos pertraukos buvo džiugus, netrukus jie jau sėdėjo mūsų svetainėje, kalbos liejosi per kraštus, o puode burbuliavo mano firminis troškinys.
– Ačiū, pirma vyrams, – atstūmė jauna moteris mano ištiestą lėkštę.
Kiek sutrikau, bet nesiginčijau. Kaip ir tuomet, kai kito susitikimo kavinėje metu ji, paskutinius mėnesius laukdamasi ir akivaizdžiai pavargusi, vyro paliepta nuėjo prie baro užsakyti jam kavos, paskui – pyragaitį.
– Aš supratau, ką reiškia būti tikra žmona, – sužibo jos akys, kai ištaikėme minutę pasikalbėti dviese.
Tas supratimas, pasirodo, atėjo jos vyrui pradėjus skaityti verslo, santykių patarimų knygeles ir lankytis įvairiuose neaiškiuose seminaruose. Ar ji buvo laiminga? Prieš tai, kai vyras, užuot pasirinkęs studijas, ėmė pats „šviestis“, turėjo pomėgių ir polėkių, ekonomikos magistro diplomą, buvo pradėjusi savo verslą ir nevaidino tobulos moters. O paskui užsidėjo perlų karolius, pasinėrė į pyragų rojų, kuriame nėra vietos verslams ar intelektualiems planams – visa tai paliko vyrui, kuris suplanuodavo net judviejų svajones.
– Aš bijau, – prisipažino prieš pat gimdymą, leisdama suprasti, kad šis naujas gyvenimas nėra jos pasirinkimas.
Tačiau nieko keisti nedrįso, ir toliau vaidindama pagal ne savo rašytą scenarijų.
Pasaulyje, kuriame galima rinktis ne tik siūti ar nesiūti sagą savo rankomis, bet ir sau priimtiną santykių modelį, gyvenimo scenarijus derėtų rašyti tik sau pačiam. Ir tik iškrausčius iš namų vyrų ir moterų vaidmenis aiškinančias motyvacines knygeles.