„Ar surasi Juliui pamergę? Jam reikėtų tokios smarkesnės, gražios, gal tada pamirš tą bobą, kuri jam apsuko galvą“, – ruošiantis vestuvėms, maldavo teta.
„Ta boba“, kurią matė viso labo trys giminės moterys, jau buvo spėjusi tapti visų galvos skausmu. Giminė pasiraitojusi rankoves sprendė, kaip išskirti iki ausų įsimylėjusį viengungį Julių ir vyresnę išsiskyrusią moterį, kuriai jis dovanojo mašiną, butą, o pats glaudėsi tai pas tėvus, tai pas draugus. Šiaip jis geras žmogus, tik apakintas nelaimingos meilės – toks geras, kad net sutinkame į savo vestuves įsileisti pabrolių ir pamergių tradiciją.
Tik nieko doro iš to neišeina: su mažo vaiko atkaklumu pasispyriojęs, kad teks vilktis kostiumą, Julius netrukus susižavi savo pamerge ir nusigeria greičiau, nei spėja jai pasakyti penkis protingus sakinius. Vakarui einant į pabaigą, tenka juodu laikyti atokiau vienas nuo kito – iš naujo įsimylėjęs pabrolys spiriasi parodyti visą savo žavesį.
Kitą rytą giminė vėl turi progą gailėti nepavykusių piršlybų, o mes atsiprašinėjame pamergės, kad pažintis baigėsi taip nevykusiai. Julius taip ir neišdrįsta paskambinti merginai.
Iš tiesų nesame piršlybų meno meistrai. Iš pradžių su didžiu entuziazmu bandėme suvesti du vienišius draugus. Įtraukėme juos į pabrolių ir pamergių žaidimą, parodėme vienas kito nuotraukas, pasakėme daug gerų žodžių. Vestuvių įkarštyje viskas ėjosi kaip per sviestą – abu mirksėjo vienas kitam, šoko ir vaikščiojo mėnesienoje. Užtat kitą dieną jau buvo susipykę, ir mums, tai stebint, burnoje strigo šakočio gabalai – du nesėkmingo piršliavimo atvejai per vienas vestuves!
Mūsų nekalto piršliavimo istorijoje buvo vienas kitas vakarėlis ar gimtadienis, kurių metu irgi bandėme suvesti du vienišus, gražius, jaunus žmones. Kartais jie raudonuodavo, baldavo, paslapčia pykdavo tapę eksperimento dalyviais, o viskam pasibaigus vienas kitam nedrįsdavo skambinti ar rašyti. Kartais bendraudavo sklandžiai, bet tęsinio nebūdavo.
O ką daryti tuomet, kai supažindini du žmones, vienam jų naujasis pažįstamas labai patinka, o kitam – kelia alergiją? „Gal jūs darysite kokį pasisėdėjimą, ir ją pakviesite?“ – spaudžia mano draugę įsižiūrėjęs jaunas vyras, jau pastatęs namą, užauginęs šunį ir trokštantis šeimos.
„Septintą pas jus? Ai, ir jis dalyvaus? Žinote, dabar šiek tiek sirguliuoju...“ – mandagiai atsisako draugė, o prie vyno taurės ne taip mandagiai iškloja – mes to vyro visai nepažįstantys, jis – mergišius ir melagis.
Tiesą sakant, katastrofiškų savo piršliavimo padarinių dar nesame patyrę, bet imtis šio reikalo ryžtamės vis rečiau.
Kai kuriems piršliavimas – visas gyvenimas. Korepetitore dirbusi pažįstama, dukart per savaitę vakarais mokiusi skrybėlaites, knygas ir apkalbas mėgstančios sostinės damos anūkę, netruko suprasti, kad ši neatsitiktinai tuo metu pakviečia į svečius savo pernokusį viengungį sūnų. Keturiasdešimties sulaukęs vyras mamos iniciatyva rausdamas gerdavo arbatą psichodelinių raštų tapetais margintoje virtuvėje, ją gurkšnoti būdavo priversta ir korepetitorė.
– Mano sūnus – menininkas, o jūs – filologė, labai panašus mąstymas, – vis primindavo viengungio mama, pasakodama apie jo laimėjimus ir dorybes.
Jos sūnus, pešiodamas sovietinius laikus menančio megztinio pūkus, pralemendavo, kad pakvies į spektaklį, prie kurio kūrimo prisidėjo. Ir kai vieną dieną kelionė į spektaklį išties įvyko, jam pasibaigus, pažįstama nusprendė, kad pats metas dingti iš pasimatymo ir iš korepetitorės pareigų toje šeimoje. Kavalierius graibstė jai už rankų, per pertrauką padaugino brendžio ir apskritai elgėsi labiau kaip maniakas nei svajonių jaunikis.
Slidus reikalas – piršliavimas kolegoms. Vyro bendradarbiai manėsi radę svajonių jaunikį savo kolegei – per bendrus pasisėdėjimus suvedė ją ir vyresnės bendradarbės giminaitį. Trankiai atšoko vestuves, krikštynas, tik praėjus kiek daugiau nė metams, išrinktasis vyras užsienyje įsipainiojo į naujos meilės pinkles. Dabar bendradarbiai spjaudosi – koks neatsakingas, savanaudis tas pripirštasis, ir guodžia savo kolegę maitindami šokoladais.
Pažįstu bent keletą žmonių, kurie džiūsta dėl merginų ar vaikinų, su kuriais susipažino padėti užbaigti vienišo gyvenimo etapą pasiryžusių draugų iniciatyva. Viena mergina beviltiškai bando naujo pažįstamo dėmesį atkreipti prašydama pakonsultuoti kompiuterio taisymo klausimais, kitas vaikinas kviečia patikusią merginą į kiną, tik nedrįsta parodyti, jog nori daugiau nei broliškos draugystės.
Pasitaikė ir atvejis, kai visa giminė sutelkė jėgas, kad šeimos jubiliejuje susitiktų du jauni paskutinių kursų studentai – ir kai buvo keliamas tostas už jų pažintį, vyrukas leptelėjo, kad yra susižadėjęs. Ne viena etiketo prisilaikanti teta tuomet paspringo šampanu. Gerai, kad bent giminės vyrai kaip paskutinio šiaudo griebėsi humoro jausmo, ir viskas baigėsi be ašarų. Kitaip susiklostė bandymas pusiau lietuviškose, pusiau itališkose vestuvėse sukurti naują italo ir lietuvės porą. Kiek padauginęs stipriųjų lietuviškųjų gėrimų, elegantiškasis italas išskydo prieš nuotakos grožį, puolė bučiuoti jai ranką ir rėžti penkiolika minučių trunkančią sveikinimo kalbą, nepastebėjęs, kad jo porininkė seniausiai pranyko damų kambarėlyje. Kai po kurio laiko ji grįžo užverktomis akimis, giminaičiai jau buvo sutramdę ir nuo nuotakos prie padėklo su kepta duona nukreipę italą. Jai teliko atlaikyti užjaučiančius, kartais – kiek pašiepiančius žvilgsnius ir vakarą baigti ne su užsieniečiu už parankės, o kitų svečių draugijoje.
Štai kodėl ne vieneriose vestuvėse mačiau žmones taip entuziastingai „kariant“ piršlį. Kita vertus, kartais nekaltas piršliavimas išties baigiasi laimingai. Studijų metais draugė ūždavo galvą, kad supažindins su knygas kaip ir aš mėgstančiu bendramoksliu. Modavau į tokius ketinimus ranka, pykdavau, kol vieną dieną ji mus suvedė koncerte ir po metų kitų jau šoko mudviejų vestuvėse. Toks jau tas piršliavimas – rezultatai neprognozuojami.