Ar dramos gali būti per daug, o gal per daug būna patogaus gyvenimo be jokių virpesių, galvoju žiūrėdama į savo tris vaikus auginančią giminaitę, svajonę tapti restorano virtuvės šefe nugrūdusią į tolimiausią smegenų lentynos kampą. Aistra gaminti keroja tik namuose, kepsniai ir tortai skirti vyrui, draugams, giminėms. Nes sutuoktinis aria už du, jai nėra reikalo dirbti, mokytis – namų šiluma ir vaikai svarbiau. Tris kartus bandė padirbėti vietinėse kavinėse, valgyklose, tris kartus vyras gražiai parviliojo į patogų gyvenimą – kam vargti, sveikatą ir laiką aukoti, mes be tavęs, tokios nuostabios, nesusitvarkome.
Ant pečių ji laiko visą šeimos gyvenimą, nors norėtų – virtuvės šefo atsakomybę. Klausiu, ar nėra taip, kad vyras truputį per daug kontroliuoja, purto galvą: jis myli. O draugės vyras, nuo kurio ji nuslepia susitikimus su draugais baruose, ryškiai dažytas lūpas, kai eina pasivaikščioti su manimi, ar jis per daug pavydi? Ne, jis irgi myli.
Suku galvą, ar mes apskritai santykiuose atpažįstame muštro ir kontrolės kelio ženklus, kurie galiausiai priveda prie avarijų su aukomis. Miršta kažkieno svajonės ir ambicijos, kartais niekas nebegali reanimuoti ir santykių. „Ar vyras nieko nesakys, kad perki brangesnę medžiagą?“ – nuoširdžiai susirūpina pažįstama siuvėja, kai blaškomės po parduotuves ir renkamės viską, ko reikia rudens paltui.
„Taip, užtat nepirksiu sagų, kad limito neviršyčiau“, – pajuokauju, bet iš tiesų juoktis ne kažin kiek norisi.
Per buvimo kartu metus pasitikrinau, maniškis nelinkęs kišti nosies į mano svajones, reguliuoti išlaidų, draugų pasirinkimo, bet nežinau, ar tikrai lengvai būčiau atpažinusi, jei jo galvoje knibždėtų gudrus ir slepiamas noras manipuliuoti. Atsiverčiu „Psychology Today“ ir skaičiuoju psichoterapeutės, daug metų konsultuojančios poras, rašančios knygas apie santykius, Lisos Aronson Fontes „nematomų grandinių“, užmetamų kontroliuoti linkusių partnerių, požymius.
„Galbūt jūs jaučiatės muštruojama, ne tokia laisva, kaip norėtumėte, kartais jus netgi įžeidžia ar pažemina. Blogomis dienomis stebitės, ką apskritai veikiate kartu. Bet prisimenate gerus laikus ir kartais vis dar jaučiatės mylima. Jūsų partneris galbūt sako, kad nesklandumai santykiuose nutinka dėl to, kad jūs esate problema, ir tuo tikite“, – rašo nematomų grandinių ekspertė.
Jeigu partneris stengiasi savo antrą pusę atskirti nuo draugų, pažįstamų, įvairiausių žmonių susibūrimų, sukuria kliūčių dirbti, mokytis, išeiti į renginius, susitikimus, seka telefoninį ir elektroninį bendravimą, nori detalių ataskaitų apie tai, kur per dieną būtą, su kuo kalbėta, verta susirūpinti. Nerimą turi kelti ir bandymai riboti priėjimą prie tam tikrų resursų, pavyzdžiui, pinigų ir transporto priemonių. Keista reakcija į naują lūpdažį irgi šį tą pasako, pridėčiau aš.
Pavydas ir persekiojimas taip pat pavojingas derinys: šiurpas nukrato prisiminus klasės draugę, kurios vyras per bendraklasių susitikimą kavinėje kelis kartus atvažiavo patikrinti, ar žmona „padoriai elgiasi“. Visi linkčiojome: sėdi, beveik negeria, šoka tik su kitomis moterimis, grįš iki dvyliktos. Bijojome užrūstinti tą plačiapetį, nors paslapčia kikenome iš tokio elgesio. Klasės draugė šypsojosi – va, kaip myli, rūpinasi. Bet iš tiesų, jei partneris elgiasi gąsdinančiai, su meile tai mažai ką turi bendro.
Nurodinėjimas, kaip rūpintis savo sveikata, verta ar ne eiti pas gydytoją, kada užsiimti sportu, gerti ar ne vaistus, vertimas keisti savo kūną taip, kaip gražiau ir geriau partneriui, taip pat yra per didelės kontrolės ženklai. L. Aronson Fontes pataria ir stebėti, ar antra pusė neblokuoja pastangų kalbėtis apie dalykus, kurie svarbūs jums, ar nėra sugalvojusi savotiškos „bausmių sistemos“ už neva nepaklusnų elgesį, ar negrasina, netraumuoja psichologiškai, nereikalauja intymaus artumo tada, kai jo nenorite. Kuo daugiau teigiamų atsakymų – tuo didesnė tikimybė, kad susidėjote su tikru gyvenimo kontrolieriumi.
Perdėta kontrolė nesirenka lyties, moterys taip pat puikiai sugeba išsiaiškinti elektroninio pašto slaptažodžius, tikrinti telefonus, skambinėti vyrų bendradarbiams reikalaudamos ataskaitų, kur ir su kuo pietų cepeliną kirto sutuoktinis, manipuliuoti „skauda galvą“ ir „tu manęs nemyli, jei nori išvažiuoti į tą stažuotę“ frazėmis. Tik gąsdinti joms gal sekasi prasčiau.
Užtat aš kartais paslapčia bijau, kad draugę vyras nutvers ne žiūrinčią rožinę komediją kino teatre, o ištrūkusią pasilinksminti. Ir kad nutverta ji nesugebės pasakyti besislapstanti tik dėl kvailo pavydo, tik dėl to, kad suaugusios moterys neprivalo grįžti pas savo vyrus iki saulės laidos.