Skaitykite 5braskės.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
„Pirmąjį savo vyrą sutikau jaunystėje. Jis tarnavo armijoje, o aš buvau ką tik baigusi mokyklą. Susipažinome per šokius. Robertas buvo toks gražus, kad man iškart apsuko galvą. Susitikinėjo vis intensyviau ir vieną dieną aš pasijutau nėščia. Kaip buvo gana įprasta tais laikais, buvo gana greitai suorganizuotos vestuvės. Atrodė, gyvenimas nuostabus: turėjau ir sūnelį, ir nuostabų vyrą. Tokia šeimyninė laimė truko kone dešimt metų. Abu daug dirbome, įsigijome butą, suplanavome antrą vaikelį, nusipirkome sodybą. Buvau pati laimingiausia moteris. Tačiau įsivaizduojama laimė labai greitai pasibaigė.
Kelios draugės užsiminė, kad Robertą matė su kita moterimi. Numojau ranka, bet širdyje abejonės jau buvo pasėtos. Daug laiko su vaikais praleisdavau sodyboje, kol jis tvarkė verslo reikalus. Pradėjau rečiau vykti į sodybą, daugiau būti namuose ir dažniau važiuoti kur nors su juo. Pastebėjau, kad Robertas tampa nervingas, vis klausinėja, ar nesirengiu vykti į sodybą, sulaukia keistų skambučių. Sugalvojau jį pasekti. Jau kitą dieną Robertą užklupau su kita. Grįžusi namo išsiverkiau, prigėriau raminamųjų ir laukiau jo sugrįžtant. Vakare prirėmiau Robertą prie sienos ir pasakiau ką mačiau. Jis nė nebandė gintis. Tik pasakė, kad su Jurga susitikinėja dvejus metus ir nori skyrybų, nes ji jau trečią mėnesį nėščia.
Sugriuvo visas mano pasaulis ir gyvenimas. Išvariau jį iš namų, vėliau skambinau ir maldavau sugrįžti, tada vėl grasinau, kad nematys vaikų ir vėl prašiau sugrįžti. Niekas nepadėjo, jis liko su ja, o aš viena ir sugniuždyta. Tačiau ir Robertui likimas nebuvo maloningas. Jo vaikutis gimė su didele negalia, verslas pradėjo nesisekti, ėmė pyktis su nauja žmona, prasiskolino. Praėjus dviem metams po skyrybų jis atėjo maldauti manęs, kad padėčiau jam su pinigais. Sutikau, jei jis grįš pas mane. Jis atsisakė, o aš neskolinau. Po kelių savaičių atėjo žinia, kad Robertas pasikorė...
Man vėl plyšo širdis, graužė kaltės jausmas, o vaikai buvo sugniuždyti. Tačiau visas žaizdas ir nuoskaudas priverčia pamiršti laikas. Aš ir vėl ėmiau vaikščioti į pasimatymus. Taip visai netikėtai draugų kompanijoje sutikau Andrių. Kibirkštis atsirado iškart, abipusė trauka irgi, bet jis buvo dešimt metų jaunesnis. Tai mane gąsdino, nes labai norėjau stabilumo, jo reikėjo ir mano vaikams. Tačiau Andrius buvo labai atkaklus, greitai užkariavo mano vaikų širdis ir ne pagal metus subrendęs. Galiausiai jis pasipiršo, o aš sutikau.
Atšokome labai linksmas vestuves. Atrodė, kad likimas man įteikė dovaną už patirtą skausmą. Deja, vos po pusmečio įvyko nelaimė. Savaitgalį praleidome pas draugus sodyboje, šventėme gimtadienį. Ryte Andrius sėdo ant savo motociklo, o aš į draugų mašiną. Pakeliui namo prieš mano akis Andrius trenkėsi į priešprieša važiavusį mikroautobusą. Mano antrasis vyras žuvo iš karto, o jo karstas buvo uždengtas...
Po šito įvykio sau prisiekiau, kad daugiau vyrų mano gyvenime nebus. Jie tik suteikia begalinį skausmą ne tik man, bet ir mano vaikams. Tačiau kaip neretai būna, pažado neištesėjau. Po Andriaus mirties mano ramsčiu tapo jo geriausias draugas. Viena bėda, jis buvo vedęs. Tačiau mano protas tarsi užsiblokavo ir man visai nerūpėjo, kad ardau šeimą, skaudinu kitą moterį ir jos vaikus. Susitikinėjome kone metus, jis net buvo pas mane pradėjęs gyventi. Man akys atsivėrė tik tada, kai jis mano paaugliui sūnui skėlė antausį, kad šis jo negerbia. Išvijau lauk ir liepiau daugiau niekada man nesirodyti.
Gerai, kad turėjau mėgstamą darbą, todėl ėmiau daug dirbti, kad negalvočiau apie visas nelaimes. Porą metų buvo gana ramu, kartais nueidavau į pasimatymą, maloniai praleisdavau laiką, bet didelio susižavėjimo niekam nejutau. Iki apsilankiau darbo mokymuose. Čia sutikau labai protingą ir patrauklų kolegą iš kito miesto. Netrukus Žilvinas persikėlė pas mane ir tyliai susituokėme. Jam tai buvo antroji santuoka, o man trečia. Jis patiko mano vaikams, buvo geras ir šiltas žmogus. Neskubėjau džiaugtis savo laime, bet po kelių metų budrumą praradau.
O likimas iškrėtė dar vieną piktą pokštą. Nusipirkome naują butą, jį susiremontavome ir planavome kuo greičiau įsikelti. Jau buvome sustatę baldus ir susinešę dėžes su kitais daiktais. Išvažiavau į parduotuvę nupirkti maisto produktų pietums, o Žilvinas liko kabinti paveikslų. Grįžus namo buvo įtartinai tylu. Užėjus į svetainę radau jį jau be gyvybės ženklų. Mano trečiąjį vyrą nutrenkė elektra, kai gręždamas sieną kliudė laidus...
Dabar po šios nelaimės jau praėjo trys metai. Skausmas sumažėjo ir, matyt, jau esu prie jo pratusi. Turiu naują sielos draugą, mylime vienas kitą ir norėtume kartu sulaukti gilios senatvės. Tačiau aš niekaip negaliu atsikratyti minties, kad jei ištekėsiu, mano mylimas vyras ir vėl mirs. Aš kaip prakeikta juodoji našlė...“