Štai laiškas, kurio sulaukėme iš vienos moters, kuri prisipažino nežinanti kaip elgtis tokioje situacijoje, todėl prašo išlaikyti jos anonimiškumą ir noriti tiesiog išsipasakoti.
„Prieš savaitę sužinojau, kad mano vyras – gėjus. Esu šokiruota. Mes susituokę penkerius metus, sūnui – ketveri metai. Buvome ideali šeima, mano vyras buvo mylintis sutuoktinis ir tėvas. Paskui vyras pradingo keturioms dienoms, išvažiavo į darbą ir negrįžo. Vos iš proto neišėjau, skambinau jam, rašiau žinutes. Jis neskambino, ragelio nekėlė, į žinutes neatsakinėjo. Paskui jis grįžo, sakė, kad gėrė. Mane ištiko šokas. Nieko panašaus anksčiau nebuvo. Ėmiau jį spausti, paklausiau, ar jis buvo man neištikimas. Vyras atsakė: „Manau, kad taip.“
Ėmiau drebėti, bet baisiausia dar laukė. Paskui jis pasakė, kad susipažino su vaikinu ir kad jį myli. Iš karto pasakiau, kad susirinktų daiktus ir nešdintųsi. Mane įmynė į purvą, iškeitė į gėjų. Noriu numirti. Baisiausia, kad labai jį myliu. Vyras pasakė, kad negalės mūsų su sūnumi palikti, kad mus myli. Man labai skaudu ir negera. Ką daryti?
Pasakiau, kad tarp mūsų nebebus sekso. Kol kas. Net nemalonu apie tai rašyti. Liepiau pasirinkti – mus ar tą gėjų. Vyras galvoja... Vakar ramiai pasikalbėjome, jis verkė. Matosi, kad mus myli. Pats nesupranta, kaip taip galėjo atsitikti. Tik man ne lengviau. Kadangi sekso tarp jų nebuvo, iš pradžių jį variau, paskui pasiūliau mesti tą vaikiną. Bet jis galvoja. O aš neketinu gyventi dvigubo gyvenimo, taip jam ir pasakiau. Tiesiog skaudu jo netekti. Ką daryti? Lyg sapnuočiau košmarą.
Jei jis su juo permiegos, tikrai neatleisiu. Tada nebeliks klausimo dėl galimo susitaikymo. Nesuvokiu, kaip per 10 dienų galima šitaip įsimylėti vyrą. Mano vyrui – 28-eri, tam jaunuoliui – 21-eri. Kol vyras miegojo, paėmiau jo mobilųjį ir perskaičiau žinutes. Vos nesupykino. Pasakiau vyrui – jei pasirinks tą gėjų, mane ir sūnų tegu pamiršta. Dėl vaiko baisu. Tėvas – homoseksualas.
Vyras šito neprasimanė, jis niekada man nemelavo, esame susitarę visada sakyti tiesą. Už teisybę jį gerbiu, bet šitaip pasielgti... Visą nėštumą nebuvo sekso, nebuvo galima. Vyras nepriekaištavo, visada buvo šalia. Pirmą pusmetį po gimdymo irgi nebuvo sekso, nes gimdymas buvo sunkus. Paskui viskas susitvarkė. Bandau prisiminti viską, kas tarp mūsų buvo gero. Jis buvo geras vyras, tik prispjovė man į širdį. Vakar pasakiau, kad paaiškintų savo elgesį savo ir mano tėvams, ir vaikui. Nežinau, ką daryti.
Jis mane pažemino. Keturias dienas neskambino, nesakė, kur yra ir su kuo. Tai nenormalu. Vos neišprotėjau. Jis tiesiog viską pamiršo ir linksminosi. Pamiršo, kad vaiką reikia kas rytą nuvežti į darželį ir pasiimti. Kaip galiu su juo gyventi, jei juo nebetikiu. Juk tai gali pasikartoti.
Prisiminiau visą mūsų gyvenimą ir supratau, kad jis tikrai buvo abejingas merginoms. O aš kvailė pavyduliaudavau. Reikėjo vyrams pavydėti. Jis vėl sakė, kad mus myli ir niekada nepaliks, tik man nuo to ne lengviau. Paklausė, kodėl neleidžiu jam būti draugais su tuo vaikinu. Draugas gėjus. Siaubas...
Vienintelis dalykas, dėl kurio jį gerbiu, – kad pasakė teisybę, nepasielgė kaip vyrai, kurie žmonoms meluoja. Man neištikimybė – lytinis aktas. Mano vyrui – ne tik. Jam yra ir dvasinė neištikimybė. Man – ne. Vyras nesiūlo gyventi dvigubo gyvenimo, jis sako, kad mūsų šeima ir tas vaikinas – du skirtingi dalykai. Tik aš nesuprantu, kaip taip gali būti.
Vyras sako, kad aš ir šeima jam labai brangu, bet kodėl tada negali apsispręsti. O juk nuolat prašydavo gimdyti antrą vaiką. Ir pirmo jis norėjo. Ir tuoktis jis norėjo. Vakar paklausiau – kam reikėjo tuoktis ir gadinti man gyvenimą, jeigu jis – gėjus. Atsakė, kad mylėjo mane ir mylės. Ir vaiką tiesiog dievina. Kaip vyras jis labai geras, patikimas.
Visada man padėdavo, gimus vaikui pirmus du mėnesius jis vienas juo rūpinosi. Manau, kad mūsų šeima buvo puiki. Meilė išliko, tik nežinau, kiek jos užteks.
Matau dvi išeitis. Jei vyras užmirš tą vaikiną, nustos mane erzinti, galima gyventi toliau, aš pasistengsiu viską užmiršti. Arba tegu jis eina pas tą vaikiną, o mus užmiršta. Trečios išeities nematau.
Nesuprantu, ko nori mano vyras. Jis prisiekinėja, kad mane myli, bet negali nutraukti santykių su tuo gėjumi. Vakar pareiškė, kad aš – homofobė.
Jis pateikė tris išeitis: jis lieka su mumis, mano pageidavimu, nutraukia bendravimą su gėjumi, tik nežino, kokie toliau bus mūsų santykiai; jis išeina pas gėjų, aš nutraukiu su juo visus ryšius, o kokie bus santykiai su gėjumi, jis nežino; jis kur nors išvažiuos, pagyvens vienas ir supras, ko jam reikia.
Žodžiu, vyras iškelia save į pirmą vietą. Jis, jo jausmai, tolimesnis jo gyvenimas. Gal jo draugužiui taip tinka, bet man – ne. Neketinu laukti, kol jis svarstys. Noriu išsaugoti šeimą, stipriai jį myliu. Jei nemylėčiau, seniai būčiau spjovusi. Jis irgi mane myli. Taigi būtų kvaila skirtis, bet neužmerksiu akių prieš tą jo draugą.
Negalėsiu apsimesti, kad nieko nevyksta. Noriu normalių santykių, kad man skirtų laiko, dėmesio, kad visa meilė būtų man, neketinu juo dalintis.
Nemačiau to vaikino, tik skaičiau žinutes vyro mobiliajame, radau jį socialiniame tinklalapyje. Vyru – 28-eri, nemanau, kad jis su kuo nors, išskyrus mane, mylėjosi. Jis man sakė, kad seksas jam nėra svarbiausia, svarbiausia – santykiai. Kol kas. Pažiūrėsime, kaip bus toliau.“
Kaip jūs elgtumėtės tokioje situacijoje?
Norite papasakoti savo istoriją? Rašykite info@5braskes.lt