A. Puškinas su savo žmona Natalija Gončiarova susipažino tada, kai jai buvo 16 metų. Jis už savo meilę buvo vyresnis 13 metų. Pora oficialiai susituokė po trejų metų. Santuokoje jiedu susilaukė keturių vaikų.
Vis labiau ir labiau plintant gandams, kad Natalija yra užmezgusi meilės romaną su kitu vyru, A. Puškinas pats pakvietė tariamą meilužį, Žoržą Dantesą, į dvikovą, kur buvo mirtinai sužeistas. Po dviejų dienų, prieš mirtį Puškinas priėmė Komuniją, ir mirė nuo peritonito.
Su sargyba
A. Puškinas mirė sausio 29 dieną (pagal senąjį kalendorių) 2 valandą 45 minutės popiet. Gedulingos mišios buvo numatytos vasario 1 dieną Izaoko katedroje, tam buvo netgi išduoti specialūs „bilietai“. Tačiau išvakarėse kūnas iš buto buvo perneštas į Koniušenaja cerkvę, kurios parapijiečiu poetas buvo. Kaip prisiminė Žukovskis: „Išvežimo akimirką, kai susirinko ne daugiau dešimties artimiausių draugų, žandarai užpildė tą svetainę, kurioje mes meldėmės už mirusįjį. Mus apsupo ir mes, taip sakant, prižiūrimi sargybinių, palydėjome kūną iki cerkvės“.
Į šventyklą leido tik su „bilietais“. Kai baigėsi gedulingos mišios, karstas buvo išneštas iš šventyklos, perneštas per kaimyninius vartus į šarvojimo rūsį. „Viskas šmėžtelėjo priešais mus vos vienam akimirksniui“, – rašė įvykių liudininku tapęs studentas. Beje, studentams buvo griežtai uždrausta tą dieną išeiti iš užsiėmimų.
Karstą pastatė „ypatingai įrengtame kambaryje, kur tuo metu buvo laikomas laidotuvių vežimas, kuriuo iš Taganrogo buvo atvežtas velionio imperatoriaus Aleksandro I kūnas“.
Paskutiniai palydovai
Vasario 3 dieną A. Puškino kūnas slapta buvo išvežtas į Pskovo guberniją, kur buvo šeimos dvaras – Michailovskojė.
Likus metams iki mirties A. Puškinas palaidojo šiose apylinkėse, Sviatogorsko vienuolyne, savo motiną ir įsigijo vietą sau. Karstą specialioje dėžėje suvyniojo į demblius, pastatė ant paprastų vežėčių be kėbulo, vadinamo ilgvežimiu, ir užpylė šiaudais.
Vieninteliu tikrai A. Puškinui artimu žmogumi buvo jo tarnas Nikita Kozlovas – „dėdulė“, kuris buvo pristatytas dar mažam Sašai ir buvo šalia savo šeimininko visą gyvenimą. A. Turgenevas procesiją aprašė taip: „Aš su paštininku – dengtame vežime paskui kūną. Dėdulė atsistojo ant ilgvežimio ir nepaliko jo iki pat kapo. Tais metais spaudė baisūs šalčiai. O Nikita kaip stojo ant vežimo galo, pripuolęs galva prie karsto, taip ir sustingo“.
„Buvo skaudu žiūrėti, kaip sielojosi. Beveik nesitraukė nuo karsto, nei valgo, nei geria“, - sakė liudininkai.
Kiek detalesnius prisiminimus paliko Jekaterina Osipova – Puškino bičiulės Praskovjės, kuri tomis dienomis negalavo, dukra.
„Mes abi – sesuo Maša ir aš – išvažiavome, kad, kaip sakė motinėlė, laidojant dalyvautų kažkas iš artimųjų. Anksti ryte į cerkvę įnešė dėžę ir po gedulingų mišių palaidojo Aleksandrą dalyvaujant Turgenevui ir mums, dviem panelėms. Jau pavasarį, kai pradėjo viskas tirpti, vienuolyno vyresnysis tėvas Genadijus nurodė išimti dėžę ir užkasti ją į žemę galutinai“. Iš tikrų, iš pradžių peršalusioje žemėje iškirto tik nedidelę įdubą ir užpylė karstą sniegu.“
Plytų rūsys žemėje „galutiniam palaidojimui“ buvo padarytas Praskovjės Osipovos lėšomis. Niekas iš giminaičių prie kapo taip ir nebuvo. Poeto žmona atvažiavo tik po dviejų metų, 1839-aisiais.
Kaip ir buvo pačio A. Puškino paliepta, ji dvejus metus nešiojo gedulą, nesirodė aukštuomenėje.
25-erių našlė Natalija Gončarova po septynerių našliavimo metų ištekėjo už Piotro Lanskojaus. Santuoka truko 19 metų. Su antru vyru ji susilaukė dar trijų vaikų. Būdama 52-iejų ji mirė nuo plaučių uždegimo.
