Vizualaus įvaizdžio kūrėjas Marius Daraškevičius sudarė tradicinių lietuviškų Kūčių stalo schemą.
Idėja pagaminti tokį išsamų ir detalų Kūčių stalo planą jam kilo norint išvengti kasmetinių diskusijų su šeimos nariais, kur ir kokius patiekalus pridera dėti ant šventinio stalo.
Todėl prieš šias žiemos šventes M. Daraškevičius, išstudijavęs nemažai lietuvių papročių ir švenčių tradicijų tyrinėtojų literatūros, remdamasis Elenos Tiškevičiūtės dienoraščio užrašais, sudarė tradicinės lietuviškos Kūčių vakarienės stalo schemą, kurioje išsamiai pateikė, kaip senovėje mūsų protėviai serviruodavo stalą, kokius patiekalus ant jų dėdavo ir kokių tradicijų laikėsi.
„Mano kūčių stalas yra paremtas tiek lietuviško kaimo, tiek dvarų kultūros tradicijomis. Daugeliui diskusijų sukėlė tam tikri patiekalai, pavyzdžiui, migdolų pienas. Tai buvo brangus patiekalas, kurį šeimininkės paruošdavo ne kiekvienoje šeimoje. Kai kurie klausinėjo, kam per Kūčių vakarienę reikalingi rugiai? Tačiau ši religinė šventė sujungė krikščioniškas ir pagoniškas tradicijas. Senovėje gausus Kūčių stalas simbolizuodavo derliaus metinių pabaigtuvių šventę, o vienas esminių bruožų – derliaus dalybos su giminės mirusiaisiais“, – pasakojo M. Daraškevičius.
Literatūrą apie lietuvių papročius ir švenčių tradicijas išstudijavęs pašnekovas pabrėžia atkūręs barokinę Kūčių stalo serviravimo schemą, kai indai sustatomi pagal veidrodinį principą.
„Šis stalo išdėstymas yra sudėtingas. Kadangi pati Kūčių vakarienė yra skirta tik uždaram šeimos ratui, tai serviravimas yra šeiminis, skirtas apsitarnauti pačiam. Čia visi patiekalai sudedami iš karto - tiek užkandžiai, tiek karšti, tiek desertai ir galima nevaržomai ir nelakstant į virtuvę puotauti. Šiam serviravimui artimas būtų Pranūziškas servarivimo būdas (Service à la française), kai visi patiekalai sudedami ant stalo, tačiau per tris kartus - pirmiau užkandžiai, tuomet karšti ir galiausiai desertai. Toks serviravimas Lietuvoje buvo populairus dar ir XX a. pr.“, – pasakoja M. Daraškevičius.
KŪČIŲ VAKARIENĖS TRADICIJA:
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus vakarinei žvaigždei. Vyriausias šeimos narys garsiai pasimelsdavo, po to visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės tikėdami, kad tai išsipildysią. Nes Kūčių vakarą žmonės tikėjo žodžių magiška galia.
Pirmasis Kūčių plotkelę atlauždavo šeimininkas ar šeimininkė. Jo pareiga būdavo ir paruošti stalą, atnešti šieno kuokštą. Po paplotėlio laužimo šeimininkė paimdavo obuolį ir supjaustydavo į tiek dalių, kiek yra vakarieniautojų. Taip prisimenamas pirmųjų tėvų nupuolimas.
Kitų valgių valgymo eilė nenustatyta. Svarbiausia, kad per vakarienę būtų išragauti visi ant stalo esantys patiekalai.
Ant Kūčių stalo dedama 12 valgių, nes Jėzus turėjo 12 apaštalų. Visi valgiai - pasninkiniai: žuvis, silkė, kūčiukai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba, žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai, duona.
KŪČIŲ STALO PATIEKALAI:
Ritualiniai patiekalai:
1. Kalėdaičiai (plotkelės - simbolinė duonelė, per kurią į kiekvienus namus ateina Dievo dvasia)
2. Kūčia (skirta prosenelių vėlėms vaišinti)
3. Kūčiukai (šližikai) su aguonų pienu (sugrįžtančios saulės ir meilės simbolis, duoklė protėvių vėlėms)
Šalti ir karšti patiekalai:
5. Šalta migdolų sriuba
6. Karšti barščiai su ausytėmis
7. Daržovių patiekalai (pvz. burokėliai su pupelėmis)
8. Grybų patiekalai (pvz. grybai su silke)
9. Žuvies patiekalas (pvz. karpis, lydeka)
10. Miltinis patiekalas (pvz. koldūnai su baravykais, pyragėliai su grybais)
Desertai:
11. Pyragas (pvz. Aguonų)
12. Vaisiai, riešutai, džiovintų vaisių kompotas
4. Kisielius (skirta prosenelių vėlėms vaišinti)
KŪČIŲ STALO SERVIRAVIMAS:
Ž - Šventinė žvakė
R - nekulti rugiai primena, kad Jėzus gimė tvartelyje ant šieno
D- duona
Dr - druska
P - pipirai
Š - šienas po staltiese simbolizuoja gerą būsimų metų derlių. Žydinčios gėlės ant stalo netinka.
VY - vynas ir vanduo pastatytas šalia šeimininko, galustalėje
VĖ - vėlės - jei tais metais yra miręs šeimos narys arba negali dalyvauti Kūčių vakarienėje, paliekama tuščia vieta prie stalo. Pastatoma lėkštė, tačiau be peilių ir šakučių. Ant lėkštės statoma žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu.
Duona kiekvienam patiekiama individualiai duonlėkštėje.