Iš kepyklos - į baletą
Sergejus Filipovas gimė darbininkų šeimoje ir apie aktoriaus profesiją nė negalvojo. Atvirkščiai – mokėsi jis prastai ir nuolat prikrėsdavo eibių. Kartą, kai chemijos mokytojas išėjo iš klasės, jis sumaišė druskos rūgštį su geležies pjuvenomis ir dar įpylė kelis reagentus. Po kurio laiko visame pastate pasklido stiprus nemalonus kvapas. Pamokos nevyko, o prasižengėlis buvo išmestas iš mokyklos.
Po to jis išbandė kelias profesijas – nuo kepėjo ir tekintojo mokinio iki dailidės. Atrodė, kad jis ir turėjo likti pameistriu, bet likimas susiklostė kitaip. Kartą jaunuolis atsitiktinai užsuko į baleto studiją. Pamokos jam taip patiko, kad po kelių savaičių jis tapo geriausiu mokiniu. Negana to, jis taip įsikvėpė, kad paklausė pedagogų rekomendacijų ir 1929 metais iš Saratovo nuvyko į Maskvą stoti į baleto mokyklą prie Didžiojo teatro. Tačiau ten priėmimas jau buvo pasibaigęs ir gabus vaikinas nuvyko į tuometinį Leningradą. Bet ir į šiuos egzaminus jis pavėlavo, tad pateikė dokumentus į ką tik atidarytą estrados bei cirko artistų technikumą, kur buvo priimtas.
Nepamirštamasis Kisa
S. Filipovas buvo nepakartojamas aktorius, reikiamą įvaizdį nulipdydavo iš pirmo karto, bet ir čia viskas klostėsi nelengvai. Jis labai nemėgo repeticijų ir dažnai jas praleisdavo. Dėl neeilinės išvaizdos bei nuolatinės niūrios ir netgi grėsmingos išraiškos S. Filipovas daugiausiai vaidino primityvius, grubius personažus su ribotu pasaulėvaizdžiu. Ir vaidino taip, kad net trumpose scenose tapdavo neužmirštamu.
Jis turėjo nepaprastai išlavintą intuiciją, buvo be galo pastabus, išsiskyrė subtiliu humoro jausmu. Galiausiai profesionalumas ir organiškumas epizodo meistrui iškrėtė piktą pokštą. Jį nuo pat pradžių ėmė tapatinti su groteskiniais, karikatūriniais personažais. Kadangi jis buvo labai jautrus, pažeidžiamas žmogus, nelinkęs bendrauti, ambicingas, jis į tai reagavo skausmingai, o savo „neigiamo“ populiarumo ir gerbėjų, kaip prisimena gerai jį pažinoję kolegos, tiesiog nekentė. Galbūt vidinį uždarumą nulėmė ir jo sveikatos problemos. 1965 metais jam buvo diagnozuotas smegenų navikas, bet jis ir toliau aktyviai filmavosi.
Tuo metu į Ostapo vaidmenį pretendavo apie trisdešimt aktorių. Buvo išrinktas Aleksandras Beliavskis, bet pirmomis filmavimo dienomis tapo aišku, kad Filipovas taip užgožia partnerį savo faktūriškumu, kad filmas tikrai bus ne apie Ostapą, o apie Kisą Vorobjaninovą. Tuomet skubiai buvo nuspręsta pakviesti temperamentingąjį Gomiašvilį.
Žmoną laikė išdavike
S. Filipovas, neįsivaizdavęs gyvenimo be savo šalies, absoliučiai nesugebėjo suprasti tokio poelgio, ir amžiams išbraukė artimus žmones iš savo gyvenimo. Neatsakinėjo į sūnaus laiškus, o vokus, kuriuos gaudavo iš užsienio, tvarkingai dėdavo į krūvelę ir... neatplėšdavo. Po laidotuvių Jurijus atvyko į Sankt Peterburgą, ant kapo pastatė antkapį. Galiausiai jis parašė memuarus apie tėvą, pavadintus „Ar yra gyvybė Marse?“
Filipovas sukūrė antrą šeimą su vaikų rašytoja Antonina Golubeva, kuri už jį buvo trylika metų jaunesnė.
„Antroji Filipovo žmona Antonina Georgijevna nebuvo labai gera šeimininkė, todėl jų bute visada tvyrojo netvarka, – prisimena aktorė Liubovė Tiščenko, kuri prižiūrėjo Filipovą paskutiniais jo gyvenimo metais. – Būtent dėl šios priežasties Sergejus Nikolajevičius nemėgo į namus įsileisti net gydytojų. Telefonas jų namuose neveikė. Vis dėlto Sergejus Nikolajevičius labai vertino savo žmoną, švelniai vadino ją Barabulka. Kai ji mirė, Filipovas užsidarė savyje ir apskritai nutraukė bendravimą su išoriniu pasauliu. Skaitė grožinę literatūrą, klausėsi simfoninės muzikos. Jį buvo sunku ištempti į lauką. Žmonės iškart atpažindavo, prašydavo autografo. Kartais net įžūliai reikalaudavo. Kartą Sergejus Nikolajevičius neišlaikė ir susimušė su vienu iš įkyrių gerbėjų. Po to nemalonaus epizodo jis stengėsi jų vengti. O ir neturėjo jis kuo apsirengti, kad išeitų – neturėjo nei drabužių, nei apavo. Teko pardavinėti indus, baldus, knygas.“
Mirė vienišas, skurde
Mirė aktorius 1990 m. balandį, išgyvenęs vos metais ilgiau nei mylima moteris. Jis buvo palaidotas Šiaurinėse tuometinio Leningrado kapinėse, netoli nuo Antoninos Georgijevnos. Atsisveikinti su juo atėjo vos keli žmonės. Pasak Liubovės Tiščenkos, S. Filipovas neturėjo nei kostiumo, nei batų, su kuriais jį būtų galima paguldyti į karstą. Taupomojoje knygelėje taip pat nebuvo pinigų. Jo draugai kreipėsi į vieną iš didžiųjų laikraščių, prašydami išspausdinti S. Filipovo nekrologą, bet jų prašymas buvo atmestas, nes, esą, šis aktorius... niekam nežinomas.
„Jis mirė vienas savo bute, ir ilgai niekas apie tai nežinojo, – dalijosi prisiminimais aktorius Jevgenijus Morgunovas. – Kaimynai kreipėsi į kino studiją „Lenfilm“, bet ši atsisakė finansuoti laidotuves. Ir tik Sašenka Demjanenka, nuostabusis mūsų Šurikas, surinko pinigus iš aktorių, kurie pažinojo Filipovą, užsakėme karstą ir užkasėme. O ant kapo užrašėme jo mylimiausias eiles: „Ir nebus laidotuvių dieną nei žvakių, nei bažnytinių giesmių.“