Savaitgalį skaitytojos Ilonos laiškas pasiekė mūsų redakcijos pašto dėžutę. Stebėjomės, kodėl verta pasakoti tokią skausmingą ir sunkią istoriją, tačiau supratome - tai pamoka kitoms moterims, bandančioms apsispręsti ir surasti savo gyvenimo kelią.
„Pradėsiu nuo to, kad nuo mažens buvau auklėjama labai netinkamai. Ne, man netrūko materialinės gerovės, tėvų dėmesio, draugų, smagių pramogų... Tačiau kiekvieną akimirką nuo savo atsiradimo šioje Žemėje jutau, kad mama mane ruošia turtingai ir užtikrintai ateičiai. Man niekada nebuvo sakoma, kad svarbu išsilavinimas, geras darbas, finansinis stabilumas, kurį pasiekčiau pati. Mama man skiepijo kiek kitokias „vertybes“.
Žiūrėdama į vaikystės nuotraukas matau mažą lėlę: tobulomis garbanomis, blizgančiomis lūpomis, iš Amerikos atsiųstais rausvais bateliais. Apie makiažo subtilybes ir tai, kad mergina visada turi būti pasitempusi ir labai graži, sužinojau jau būdama dešimties.
Na, ir viskas klostėsi mamos išartos dirvos vaga. Visada žinojau, kad berniukai iš nepasiturinčių šeimų - ne mano nosiai. Nors mano šeima niekada nevargo, nes tėtis neblogai uždirbo, tačiau mama visada pabrėždavo, kad jei noriu tokio pat gyvenimo, turiu stengtis.
Taip ir dariau. Draugystės su vaikinais prasidėjo labai anksti. Pirmąjį mylimąjį sutikau būdama tik keturiolikos. Jis, aišku, solidžiai vyresnis (beveik 10 metų) ir turtingas. Bent tada man atrodė, kad savo automobilių remonto versliuką turintis vyras - svajonių jaunikis. Mama raukėsi, vis sakė, kad žvalgyčiausi, nebijočiau jį palikti ir susirasti geresnį partnerį. Akivaizdu, kad tėvų įtaka labai didelė. Pakeičiau ne vieną draugą, būdama dešimtoje klasėje jau turėjau keturių rimtų draugysčių bagažą.
Būdama paaugle išgyvenau ne vieną skaudžią akimirką. Bendraklasiai apsimetinėjo, kad manimi žavisi, bandydavo prisigretinti, tačiau paslapčia apkalbinėdavo ir vadindavo ne pačiais gražiausiais žodžiais... Dažnai su pavydu žvelgdavau į drauges, šalia kurių buvo paprasti bendraamžiai. Be ferarių ir prabangių kostiumų, tačiau jautrūs, mieli ir taip pat tikrai pirmą kartą įsimylėję...
Martyną sutikau dramos būrelyje. Aš buvau vienuoliktokė, o jis - dvyliktokas. Toks paprastas, dėmesingas ir nuostabiai žavus. Jaučiau, kad kasdien artėjame vienas prie kito. Aišku, jis žinojo, kad draugauju su gerokai vyresniu miestelio mafijozu. Kiti dėl to dažnai mane atstumdavo, o jam užtekdavo paprastų pokalbių, palydėjimo iki namų ir švelnių žvilgsnių.
Netrukus palikau draugą ir pradėjau susitikinėti su Martynu. Mūsų draugystė tęsėsi iki mokyklos baigimo. Mama tuo metu tiesiog ėjo iš proto. Net nuvežė parodyti, kaip gyvena jos pusseserė, susidėjusi su paprastu ūkininku. Man, princesiškai auklėtai merginai, tas vaizdas neatrodė itin simpatiškas.
kai išvažiavau studijuoti į Vilnių, mano gyvenimas pradėjo nepaprastai greitai keistis. Su Martynu buvome kartu, tačiau santykiai pradėjo šalti. Jis retai mane galėdavo pasikviesti į kavinę ar pavakaroti mieste, o aš tokius dalykus mėgstu.
Vieną penktadienio naktį, kai su bendrakursėmis siaubėme sostinės barus, mane užkalbino labai žavus, prabangiai apsirengęs vyras (kaip vėliau paaiškėjo, jo vardas Arvydas). Didžiulis dėmesys, kokteiliai, viliojantys pažadai ir aš atsiradau jo namuose. O ten dar daugiau blizgučių, kurie mane užbūrė... Arvydas - beveik 15 metų už mane vyresnis, tačiau atrodo labai puikiai - sportiškas, atidžiai rūpinasi savo išvaizda. Krūva dovanų, kvietimas kartu apsigyventi prabangiame jo bute, kelionės, vakarėliai - tai pavergė mano širdį. Aišku, prisidėjo ir mama, kuri kasdien bandė įtikinti, kad pagaliau mano gyvenime pasirodė meilė, tikrai verta dėmesio.
Martynas tikriausiai net nespėjo suprasti, kai buvo išmestas už borto. Daugiau su juo niekada nesusitikau. Tyliai ir greitai susirinkau daiktus iš mūsų bendro nuomojamo buto ir pabėgau ten, kur laukė turtai bei laimė. Nors buvau tikra, kad Arvydas mane fiziškai ir emociškai mažiau traukia, tačiau į priekį varė mintis, jog gyvensiu lyg princesė.
Deja, tokia gyvenimo vizija būna tik pasakose. Pasirodo, kad Arvydas šalia norėjo turėti parodomąją draugę, kuri visada turėjo atrodyti nepriekaištingai gražiai, būti pasitempusi, mažai kalbėti ir labai daug šypsotis. Jis pageidavo, kad savo tobulą išvaizdą įamžinčiau nuotraukose ir jas viešinčiau feisbuke, kad jo draugai ir priešai matytų, kokia moteris šildo jo lovą. Dovanos, atostogos, namai... Viskas buvo taip vieša. O ir jo elgesys vis šiurkštėjo, rečiau mane meiliai apsikabindavo, prisiglausdavo.
Mama greitai sugalvojo sprendimo būdą, kuris turėtų garantuoti sėkmingą gyvenimą jo pašonėje. Ji buvo įsitikinusi, kad turiu pastoti. Žinojau, kad Arvydas dėl šios minties nebus sužavėtas. Jis jau turėjo ketverių metų vaiką su buvusia drauge. Nusprendžiau jam padaryti staigmeną. Tikėjausi, kad tai sutvirtins mūsų meilę, jis taps švelnesnis, mažiau rūpinsis įvaizdžio formavimu kitų akyse...
Greitai turėčiau gimdyti. Laukiuose dukrytės, kurią, sau prisiekiau, auklėsiu visai kitaip... Nors šalia manęs vyras, kuris užtikrins ateitį, tačiau širdyje jaučiu tuštumą. Žinau, kad kažkur netoliese yra vaikinas, kuriam jaučiu begalinį švelnumą ir pagarbą, tačiau jam aš niūri praeitis - barakuda, kuri meilę iškeitė į materialinį gėrį.
Nėščia, nebaigusi mokslų, finansiškai priklausoma nuo vyro, kuriam svarbiausia jis pats. Mama, ar tai laimė?“