Prisipažinsiu, anksčiau tyliau ar garsiau siusdavau, atsidūrusi nepatogioje padėtyje, bet dabar dažniau juokiuosi. Aš vis tiek palieku arbatpinigių, nenustojau jai teikti dovanas, vis tiek esu pasiryžusi išklausyti ją dieną ir naktį, nes tai mano draugė. Mano aukštaitiška dosni širdis maištauja prieš jos šykštumą ir aš iš dalies suprantu, kodėl jai nesiklosto santykiai su vaikinais, bet šiaip mano draugė linksma ir puiki mergina, o kai netaupo jausmų, tampa pačia nuoširdžiausia bendražyge.
Tik ji niekada nebus ta, kuri įgriūva pas tave su vaišių pilnu glėbiu. Atneš šokoladą, mačiusį dinozaurų gimimą, gerbėjo prieš kelis mėnesius dovanotą saldainių dėžutę, paties pigiausio putojančio vyno, nuo kurio raižo pilvą, neįkandamo sūrio su nuolaida. Pakvies į savo gimtadienį, ir kai svečiai sugužės su dovanomis ir lauktuvėmis, pasodins prie arbatos puodelio su keliais sumuštiniais. Pasiskolins fotoaparatą į kelionę ir lauktuvių atveš magnetuką. Paprašys persikraustyti ir nebūtinai už tai pasiūlys arbatos. Susipažins su visais tavo draugais ir visų kaulys nemokamų paslaugėlių. Ir tu tik džiaugsiesi, kad neturi bičiulio teisininko ar mediko, kurio ji nesikuklintų prašyti pagalbos.
Kartą sėdėjome restorane po sočios vakarienės, kuriai išleidome po trisdešimt eurų, aš ieškojau monetų arbatpinigiams ir paraginau draugę pasielgti taip pat.
„Aš dabar bedarbė!“ – staiga prisiminė ji, nors, tiesą sakant, restorane kaip tik ir šventėme jos ką tik gautą ir sulygtą pasiūlymą dirbti.
Būna, mane užvaldo azartas ir mėginu ją įtikinti palikti arbatpinigių – vieną kartą pavyko, kai vos ne plėšte išplėšiau iš saujos litą. Dabar jau jėgos nebe tos. Ir kantrybės atsirado daugiau – apsimetu nepastebinti, kai ji į rankinę įsimeta kokį maisto gabalėlį furšetuose, griebia saują nemokamo cukraus pakelių ar dantų krapštukų kavinėje, pasitraukiu atokiau, kol šluoja degustacinius sūrio gabalėlius prekybos centruose arba parduotuvėse kaulija nuolaidų šypseną sunkiai benulaikančių padavėjų.
Kai skyrėsi su vaikinu, ji tiesiogine to žodžio prasme suskaičiavo visus judviejų turėtus šaukštelius, juos išsidalijo, pasiėmė net aptrintą spintelę, kurios naujame būste nėra kur įsprausti. Bet negi mesi gerą daiktą! Gerus daiktus geriau atiduoti labdarai – net vos įsijungiantį kompiuterį, sudilusias sukneles, kurių siūlės laikosi tik iš baimės neįtikti šeimininkei, marškinius pageltusiomis apykaklėmis, batus, kuriuos atsisakė atnaujinti avalynės taisykloje.
Bjauriausia tai, kad ji šykšti ir jausmų. Ilgiausiai svarsto, ar naujas vaikinas jau patinka, ar ne, stabdo savo jausmus, ir dažniausiai į parodytą dėmesį atsako tada, kai gerbėjas būna nuleidęs rankas. O jei ima kurti santykius, su malonumu geria dėmesio nektarą, laukia išklausymo, pramogų ir staigmenų, nors pati dosnia širdimi nepasižymi. Nes nuolat ruošiasi blogiausiems santykių scenarijams!
Kartą ji, norėdama atsidėkoti vaikinui už kelis kartus ruoštą vakarienę bei pusryčius, nusprendė sumeistrauti troškinį ir iškepti pyragą. Nusikopijavo mano receptą, paskaičiavo, kokių produktų reikės pyragui, ir atsiduso – atsieis brangiai.
„Man tikrai neišeis pagaminti taip skaniai, kaip jam“, – nusprendė, ir vaikinas liko be troškinio ir pyrago.
Nežinia, ar ta prarasta maisto puota, ar kitos priežastys lėmė, bet jiedu jau kurį laiką nebe pora. Įtariu, kad materialus ir jausmų šykštumas ėmė ir nužudė meilę.
Bent jau draugystę suvalkietiškas požiūris kartais žudo. Štai, bendra draugė pagimdė sūnų, aš skriste nuskridau aplankyti, o mano šykščioji dar laukia. Susitikus pasitikslina, ar reikėtų nunešti dovanų, o išgirdusi teigiamą atsakymą sunkiai atsidūsta. Gėlės brangios, kūdikių žaisliukams parduotuvėse dabar akcijų nėra – bet savaitgalį bus nuolaidų pyragams, gal dar neišrašys taip greitai iš ligoninės?
Kartais aš mėginu pasakyti – mieloji, tas nuolatinis skaičiavimas, informacijos rinkimas, kuriose vietose pirkti ir valgyti pigiausia, tie skambučiai draugams, kad pavėžėtų, paimtų siuntinius, tau skirtų dovanų perdovanojimas, azartiškas daiktų kaupimas, draugių padovanotų grožio priemonių ir arbatų taupymas tol, kol beveik baigiasi galiojimas tikrai nereiškia, kad gyvensi turtingiau, gražiau, saugiau. Paskaičiavimai, kad labiau verta pas artimuosius važiuoti ne tuomet, kai pasiilgsti, o kai gali susirasti bendrakeleivių, nebūtinai atneš laimės. Nuolatinis trūkumų ir problemų aptarimas nebūtinai suteiks drąsos įgyvendinti svajones ir paprasčiausio mėgavimosi savo buvimu Žemėje.
Mano draugė būna kur kas laimingesnis žmogus, kai ima mažiau taupyti daiktus, jausmus, kai atveria širdį artimiesiems ir draugams, neapverkia kiekvieno brangesnio pyragaičio kavinėje, o į santykius žiūri kaip į dovaną, ne problemų kamuolį. Kai iš tikrųjų prasiveržia jos gyvybingumas ir tikras džiaugsmas, kai galima pasikalbėti ne vien apie nepriteklius ir gyvenimo neteisybes. Aš tik nežinau, kaip jai tai pasakyti, kol dar ne vėlu.